Šeštoje Brunečio bylų serijos knygoje filosofiškasis Venecijos komisaras Gvidas Brunetis imasi padėti jaunai vienuolei slaugytojai, palikusiai ordiną dėl slaugos namuose netikėtai mirusių penkių senukų. Apklausęs paveldėtojus Brunetis neaptinka nieko, kas keltų įtarimą. Galbūt vienuolė tik stengiasi pasiteisinti, kodėl atsisakė pašaukimo, o gal iš tikrųjų atskleidė kažką labai blogo, kas kelia grėsmę jos pačios gyvybei?
Į Gvido Brunečio kabinetą palydima jauna graži moteris. Komisarui jos neatpažinus, ši prisistato. Pasirodo ji yra Imakolata, vienuolyno sesuo, slaugiusi jo motiną senelių namuose. Tačiau Brunečio nustebimui, gražioji moteris pasisako ir kitą savo vardą: Marija Testa. Toks yra jos tikrasis vardas, mat jaunoji moteris jau kuris laikas yra palikusi savo vienuolyno ordiną. To ji ėmėsi po to, kai slaugos namuose kuriuose ji dirbo įvyko kelios jos įtarimą sukėlusios ligonių mirtys. Komisaras Gvidas Brunetis nusprendžia patikrinti jos nuogąstavimus, nors galbūt tai tik moters pasiteisinimas, padėjęs jai atsisakyti atsiskyrėlės gyvenimo...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną Donnos Leon knygą, šį kartą esančią šeštu numeriu komisaro Gvido Brunečio serijoje. Iš karto pasakysiu, kad rašytoja nebūtų išlikusi savimi, jei nepabandytų atkreipti skaitytojų dėmesį į aktualias jos mylimos šalies Italijos problemas. Šį kartą tai tapo senelių mirtys slaugos namuose, kas yra išties aktuali tema ne tik Italijoje, bet ir pas mus Lietuvoje. Pats esu girdėjęs ne vieną atvejį, kai mano pažįstamų giminaičiai numirdavo senelių namuose, vos tik ten patekę. Aš jau nekalbu apie jų marinimą badu, nuodijimą psichotropiniais vaistais, ar prastas higienos sąlygas.
Donna Leon žengė kiek toliau ir visa tai pavertė detektyviniu romanu! Čia ji pasakoja apie penkias slaugos namuose įvykusias mirtis, kurios atsitiko po to, kai slaugomi ligoniai savo turtą, tariamai, paliko juos prižiūrinčiai įstaigai. Vieni jų mirė miegodami, kiti nuo infarkto, dar kiti nuo insulto. Visa tai taip ir nebūtų atkreipę niekieno dėmesio, jei ne akyli vienuolė, gerai pažinojusi kelis mirusius pacientus.
Kaip netrukus paaiškėja, situacija pasirodo beesanti daug sudėtingesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio. Komisaras Brunetis iš karto pradeda domėtis mirusiųjų palikimais, apklausiu paveldėtojus, o galiausiai netgi pats apsilanko „garsiuosiuose“ slaugos namuose. Visgi rašytoja neapsistoja ties prastų sąlygų slaugos namuose tema, o susitelkia ties kiek delikatesne tema – nederamu Dievo žodį išpažįstančių žmonių elgesiu.
„Ramiai miegodami“ yra gan tipinė rašytojos Donnos Leon knyga, pasakojanti paslaptingą istoriją besisukančią apie slaugos namuose mirusius penkis asmenis. Savo kūrinyje autorė taip pat stipriai užsipuola ir katalikų bažnyčią, rašo apie jos narių slepiamas paslaptis bei baisias ydas. Panašu, kad autorė tikrai nėra didelė katalikybės, kaip visuotinės institucijos, gerbėja, tad visa tai bando šiek tiek primesti ir mums. Visgi nepaisant nuolatinės rašytojos kritikos ir pamokslavimo religine tema, romanas „Ramiai miegodami“ yra išties šaunus kūrinys. Tiesa, jis nėra tiek įdomus ir įtraukiantis, kad neduotų Jums ramiai miegoti naktimis, tad visi tikėjęsi kažkokios baisios paslapties, didelio sąmokslo ar kažko labai, labai sukrečiančio, liks visiškai nusivylę. Kol kas, sakyčiau, tai yra viena silpniausių rašytojos knygų.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą