Osle siautėja žudikas maniakas. Neseniai išsiskyrusiam ir ką tik vėl įsimylėjusiam Kato Isaksenui ir jo bendražygiams iš Oslo žmogžudysčių skyriaus žudiko paieška virsta lenktynėmis su laiku, nes bet kuriuo metu gali būti įvykdytas dar vienas žiaurus nusikaltimas. Kato Isakseno asmeninis gyvenimas dramatiškai įpinamas į nežinomo žudiko sąmonę.
Lopšinės yra dainelės skirtos dainuoti mažiems vaikams, kai jie negali užmigti. Inspektoriui Kato Isaksenui, tai serija bemiegių naktų ir dar vienas galvos skausmas. Juk prie kelių negyvų vyrų kūnų atrandami nedideli lapeliai, su viena iš norvegiškų lopšinių. Ir tai yra vienintelis įkaltis siejantis visas šias žiaurias žmogžudystes. Keturi negyti kūnai, keturios lopšinės eilutės. Tačiau policija yra pražiūrėjusi labai svarbų įkaltį, ir tas įkaltis gali būti lemiamas...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, šį kartą parašytą norvegų rašytojos Unni Lindell. Pastaroji yra parašiusi kriminalinių novelių, išleidusi vieną eilėraščių rinkinį ir keletą knygų vaikams ir jaunimui. 1989 m. ji tapo Rivertono klubo novelių konkurso laureatė. 1992 m., parašiusi knygą jaunimui „Paukščių gaudytojas“, laimėjo leidyklos Cappelen romano konkursą. 1994 m. už romaną jaunimui „Bučinio žymė“ rašytoja pelnė Kritikų prizą. Jos romanas „Gyvatnešis“ yra pirmoji inspektoriaus Kato Isakseno serijos knyga.
Knygos dėmesio centre atsidurs mano jau minėtas policijos detektyvas inspektorius Kato Isaksenas, nuvargęs keturiasdešimt trejų metų vyriškis, sėkmingai barstantis šviesius ir vis retėjančius savo viršugalvio plaukus. Jis buvo išsiskyręs ir turėjo du vaikus iš praeitos santuokos ir naują vaiką su partnere Sigrida. Kato buvo niūrus vyras daug mąstantis apie gyvenimo kartojimąsi, apie mirties tragiškumą, bei absoliučią nebūtį. Jau netrukus jis su kolega Rogeriu Heibaku išvyksta į įvykio vietą, kur kažkokie vaikai pamato lavoną per durų plyšelį laiškams įdėti. Pagal dokumento nuotrauką nužudytasis buvo Svenas Ivaras Terkelsenas, trisdešimt devynerių metų vyras. Dabar jis gulėjo ant nugaros priešais duris antrojo aukšto bute. Jo viena ranka gulėjo ant pilvo, tarsi bandydama užspausti peiliu padarytas tris durtines žaizdas. Burna buvo pravira, galva šiek tiek atlošta, gerklė perrėžta. Visi faktai rodė, kad vyras turi žmoną ir du mažus vaikus, kurių dabartinė vieta policijai buvo nežinoma.
Policija iš karto suskumba rinkti įkalčius nužudytojo bute, klausinėti kaimynus, ar gilintis į Sveno Terkelseno asmeninį gyvenimą bei paskutines jo gyvenimo akimirkas. Beskaitydami knygą mes taip pat pamatysime, kaip policija ieškos nužudytojo žmonos ir vaikų, gilinsis į panašią žmogžudystės bylą, ieškos nusikaltimo vietose rastų raštelių reikšmes, ar klausinės visus, ką tik netingės.
Visgi romanas neapsistos vien tik ties policijos tyrimu, o pasakos ir šalutinius, su žmogžudyste nesusijusius dalykus. Čia mes pamatysime naujos Kato sugyventinės Sigridos Veldė vargus dėl judviejų neramaus ir naktimis mažai miegančio vaiko, susipažinsime su Bente Isaksen, buvusia Kato žmona, kuri dabar nerimaus dėl to, kad jos buvęs vyras per retai matosi su savo vaikais, ar išgirsime Isakseno vidinius būgštavimus dėl sprendimo palikti buvusią savo žmoną.
Knygoje bus nagrinėjamos net kelios labai aktualios šalies temos, kaip antai smurtas šeimoje, rasizmas, nedarbas ar sukčiavimas draudimo išmokomis. Romane rašytoja taip pat daug dėmesio skirs policijos kasdienybės pavaizdavimui, išskirs pagrindinius šios profesijos privalumus ir trūkumus.
Iš tikrųjų aš vis dar negaliu patikėti, kad tokį puikų romaną parašė moteris rašytoja! Negaliu patikėti ne dėl to, kad moteris rašytoja nesugebėtų to padaryti, bet dėl to, kad Unni Lindell taip puikiai įsijautė į vyro policininko kailį. Atrodo, ji perprato ką reiškia būti ne tik vyru, bet ir ką reiškia būti vyru policininku. Rašytoja taip skvarbiai pažvelgė į žmogaus būtį, taip puikiai atvaizdavo žmonių prigimtį, norus ir vidinius prieštaravimus.
Negaliu patikėti taip pat ir tuo, kad mes lietuvių kalba turime tik šią vienintelę knygą. Romanas man pasirodė išties labai įdomus, priminė Jo Nesbo, Heningo Mankelio ir Lizos Marklund detektyvų mišinius. Jį skaitydamas aš visiškai nežiūrėjau į perskaitytų puslapių skaičių, o tiesiog skaičiau ir mėgavausi visu skaitymo procesu.
Man patiko šioje knygoje viskas: ir pagrindiniai veikėjai, ir nusikaltimas, ir policijos tyrimas, ir visas tas dramatizmas ar skandinaviškas niūrumas. Vienintelis dalykas dėl kurio aš taip ilgai delsiau pasiimti skaityti šią knygą buvo jos viršelis, kuris yra visiškai ne į temą ir netgi kelia šiek tiek atstumiančius jausmus. Tiesiog „brrr“ koks šlykštus.
Apibendrindamas pasakysiu, kad jeigu ieškote išties įdomaus, hyper realistiško ir veiksmu perpildyto detektyvo savo nuobodžiam savaitgaliui, tada būtinai rinkitės knygą „Gyvatnešis“. Ji ne tik, kad neleis Jums ilgai užmigti naktimis, bet ir tiks kelionėje, kuomet gulėsite prie jūros ar iškylausite kur nors gamtoje.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą