„Paukščių tribunolas“ (Agnes Ravatn, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.
Du žmonės, vyras ir moteris. Vieną slegia gėda, kitą – kaltė.
Kilus viešam skandalui, televizijos laidų vedėja Alisa Hagtorn nusprendžia dingti. Ji atsisako darbo televizijoje, palieka vyrą, butą ir išvyksta į nuošalią vietovę prie fjordo. Čia jai tereikės rūpintis apleistu sodu, tris kartus per dieną ruošti valgį ir nesipainioti po kojomis niūriam namų šeimininkui. Alisą tai tenkina, ji ir pati nenori atvirauti apie save. Ilgainiui, gyvenant po vienu stogu su mažakalbiu Sigiurdu Bage, kyla vis daugiau klausimų.
Kas šis vyras, kodėl jis elgiasi kaip atsiskyrėlis, kur yra jo žmona? Dienos, belaukiant nežinia kur išvykusios Sigiurdo sutuoktinės, prisipildo nejaukios tylos. Slogios kartu praleistos valandos nejučia perauga į artimą dviejų žmonių ryšį. Deja, netrukus paaiškėja, kad atpirkti praeities nuodėmes ne taip paprasta.
Du žmonės, vyras ir moteris. Vieną slegia gėda, kitą – kaltė.
Kilus viešam skandalui, televizijos laidų vedėja Alisa Hagtorn nusprendžia dingti. Ji atsisako darbo televizijoje, palieka vyrą, butą ir išvyksta į nuošalią vietovę prie fjordo. Čia jai tereikės rūpintis apleistu sodu, tris kartus per dieną ruošti valgį ir nesipainioti po kojomis niūriam namų šeimininkui. Alisą tai tenkina, ji ir pati nenori atvirauti apie save. Ilgainiui, gyvenant po vienu stogu su mažakalbiu Sigiurdu Bage, kyla vis daugiau klausimų.
Kas šis vyras, kodėl jis elgiasi kaip atsiskyrėlis, kur yra jo žmona? Dienos, belaukiant nežinia kur išvykusios Sigiurdo sutuoktinės, prisipildo nejaukios tylos. Slogios kartu praleistos valandos nejučia perauga į artimą dviejų žmonių ryšį. Deja, netrukus paaiškėja, kad atpirkti praeities nuodėmes ne taip paprasta.
Televizijos laidų vedėja Alisa Hagtorn palieka savo vyrą bei darbą ir savanoriškai išvyksta dirbti į atokų namą fjorde. Tačiau naujasis namų prižiūrėtojos ir sodininkės vaidmuo nėra toks, kokio ji tikėjosi, o jos darbdavys, Sigiurdas Bagė, nėra senyvas vyras, kokio ji laukė. Kol jie kartu laukia grįžtančios Sigiurdo žmonos, jų keisti susitikimai tampa obsesiniais santykiais, pagrįstais nejaukiomis tylos minutėmis ir išgąstingais žvilgsniais. Netrukus paaiškėja, kad atpirkti praeities nuodėmes gali būti ne taip jau lengva, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kokias paslaptis slepia abu knygos veikėjai, bei kur nuves visa ši keista viršininko ir pavaldinės situacija? Gąsdinantis ir nejaukus „Paukščių tribunolas“ yra puikus psichologinis trileris, paliksiantis jus be žado iki pat paskutinio knygos puslapio...
Na retai tai sakau, bet žodelis „vau“ yra pats tinkamiausias žodis šiai knygai apibūdinti. Nors oficialus šios knygos aprašymas yra gan ilgas, o pačios knygos apimtis yra labai trumpa, atrodytų logiškiausia būtų pasakyti, kad kažko netikėto mes čia tikrai neatrasime. Ir visgi romanas „Paukščių tribunolas“ nustebina ne tik siužeto dėstymo tvarka, bet ir pačia istorija, bei labai paslaptingais veikėjais.
Štai Alisa nusprendė pabėgti nuo viso šiuolaikinio pasaulio, nuo savo buvusios šeimos, nuo savo darbdavių, ar vis dažnėjančių nejaukių svetimų žmonių žvilgsnių. To ji pasiekia nusisamdydama pas nepažįstamą vyrą dirbti namų prižiūrėtoja ir sodininke. Ji rūpinasi sodu, daro valgyti, valo namus ir, žinoma, nuo ryto iki pat vakaro mintyse kalbasi su savimi. Na o visas tas jos vidinis dialogas, bei nuolatinis šnekučiavimasis su pačia savimi ir tampa įdomiausia visos šios istorijos dalimi.
Ji ne tik, kad daug galvoja apie savo, kaip sodininkės vaidmenį, bet ir mąsto apie slaptą jos darbdavio kambarėlį, apie skandalą darbe, apie buvusį vyrą, apie žmones, kuriems ji dar rūpi, ar tiesiog nekaltus ateities planus.
Šią knygą sudaro tik 223 puslapiai. Jei mes atmesime dar begalę pustuščių puslapių kiekvieno skyrelio pabaigoje, ji sutrumpėtų, turbūt, iki pusantro šimto. Ir visgi šis romanas yra puikus pavyzdys to, kad parašyti gerai istorijai užtenka ir tiek. Jau nuo pat pirmųjų puslapių jis sužavi savo paslaptingumu, o lėtas siužetas ir užtęsta intriga tampa priemonėmis neleidžiančiomis padėti jo į šalį. Skaitydamas šią knygą netrukus pradedi regėti ta nedidelį namelį, apleistą sodą, supurvintas moters rankas, suprakaitavusią jos nugarą, į skardą barbenantį lietų, ar paslaptingą šeimininką šalimais.
Nuo ko bėga Alisa? Nuo ko slepiasi Bagė? Kur link veda jų keistas ryšys? – tai tik keli klausimai, kurie, be abejonės, dar ilgai neduos Jums ramybės naktimis. Galiausiai paklauskime savęs – o kas gi iš mūsų nenorėtume pabėgti nuo visos tos kasdienės rutinos, nuo visų tų technologijų bei triukšmo, ir paprasčiausi atsidurti kažkur kitur, kur galėtume šypsotis, būti nerūpestingi ir atsipalaidavę?
Likau giliai sužavėtas šios genialiai paprastos istorijos, kuri man priminė tuos laikus, kai į mano akiratį buvo pakliuvusi skandinavų rašytoja Karina Alvtegen. Agnes Ravatn rašo labai panašiai, ji sugeba sudominti skaitytoją, bei žino, kaip priversti jį pamilti jos knygas nuo pat pirmųjų puslapių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą