Aštraus žvilgsnio ir dar aštresnio proto Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris kartu su partnere Kafa Ikbal ima narplioti naują bylą, kurioje susipina praeities paslaptys, dabarties netikrumas ir grėsmingi ateities scenarijai. Antroji jauno norvegų rašytojo Ingaro Johnsrudo trilogijos knyga „Kalipsė“ trilerių mėgėjus panardins į bauginančius, paslaptingus žmogaus sielos užkaborius ir nusvies į patį pasaulio galingųjų kovos lauko epicentrą.
Oslo policija viename sostinės name randa neseniai mirusį žmogų. Mirtis nebūtų išskirtinė, jei ne dvi keistos aplinkybės. Pirmoji – namuose, kur rastas vyro kūnas, gyvena našlė, ir ji dingusi be žinios. Antroji – rasto vyro mirtis oficialiuose dokumentuose jau buvo užfiksuota. Prieš daugiau nei 20 metų. Kitoje Oslo vietoje, kanalizacijos požemyje, surandamas dar vienas kūnas. Netrukus paaiškėja, kad abu mirusieji susiję paslaptingais ryšiais, vedančiais į paskutines Sovietų Sąjungos dienas, slaptas laboratorijas ir šiurpią operaciją, pasibaigusią katastrofa.
Nuosavų namų rajone gyveno sena dama. Vieną gražią vėlyvo rudens dieną, laiškanešys pastebi neištuštintą ponios Trein pašto dėžutę. Atvėręs senovinį tarpelį laiškams įmesti jis pajunta išties nemalonų kvapą. Įžengusi į dingusios ponios namus policijos inspektorė Kafa Ikbal namo prieangyje atranda nuo laiptų nusiritusio vyro lavoną. Pagal dokumentus tai buvo Mikaelis Moreniusas – vyras neegzistuojantį jokiuose oficialiuose archyvuose. Policija netrukus atranda ir kitą lavoną, kadangi Nuotekų kanalizacijos priežiūros tarnybos darbininkai Chelsriudo kanalizacijoje aptinka dar vieną kūną. Kaip paaiškėja vėliau, abu šiuos vyrus sieja kai kas bendro. Policijos detektyvai Fredrikas Beieris ir Kafa Ikbal netrukus supranta, kad netoliese siautėja grėsmingas priešas, žmogus turintis dėl daug ko atkeršyti ir mažai dėl ko gyventi. Sekdami žudiko pėdsakais jie atsiduria pavojų ir veiksmo kupino tyrimo priešakyje, kurio atomazga grąžins mus į paskutines Sovietų Sąjungos dienas ir čia kurtus pavojingus biologinius ginklus...
Na o daugiau kažką pasakoti būtų tikra nuodėmė. Vieną ką galiu Jums užtikrintai pasakyti, kad Fredrikas Beieris bus kaip visad pačiame įvykių centre. Romanas prasidės nuo to, kad mūsų tyrėjas atsipeikės Nacionalinės ligoninės palatoje. Greitoji jį bus susėmusi buvusios žmonos buto prieigose, gulintį vidury Stulmakerių gatvės Griunerliokos rajone, visiškai nusigėrusį alkoholiu, raminamaisiais ir skausmą malšinančiais vaistais. Jis niekaip negalės prisiminti kas gi nutiko, o galvoje tik šmėžuos vaikų išnaudojimo byla ir keli bokalai alaus, išgerti su partneriu Andrejasu. Visi iš karto pamanys, kad tai eilinis jo kaprizas dėl mirusio sūnaus, tačiau jis pats nebus dėl to visiškai tikras. Juk jau bus prabėgę daug laiko, trylika metų, ir jo jau nebespaus tas akmuo ant širdies, kurį kas kartą jis turėdavo nuridenti iš naujo. Dabar jis gyvens su drauge Betina, o jo paauglys sūnus seseriai išvykus studijuoti į Bergeną apsigyvens su tėvu. Ir visgi kažkas neduos jam ramybės, tad kažkas pavertęs jo širdį tiesiog juoda skyle krūtinėje. Tuo metu Kaba Ikbal iš Policijos saugumo tarnybos bus perėjusi į kriminalistų gretas ir senosios ponios dingimo atvejis jai taps pirmąja byla. Kaip mes pamatysime netrukus, naujai iškeptai policininkei viskas seksis ne taip jau lengvai, kaip turėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Beskaitydami romaną mes pamatysime, kaip policininkai gilinsis į patalogoanatomo ataskaitas, ieškos mirusiųjų duomenų įvairiuose registruose, lankysis protezų gamybos įstaigoje, bandys atsekti fiktyvių firmų sąskaitas, klausinės aukciono darbuotojus, ar kvies liudininkus į apklausas.
Iš tikrųjų tik paėmęs skaityti šią knygą norėjau ją supeikti net keliais aspektais. Visų pirma norėjau išskirti tą grubiai dėstomą ir labai painų siužetą, tada pasiskųsti pasikartojančia raupų viruso tema, o galiausiai viską vainikuoti pasakydamas, kad man jau įgriso visi tie narkomanai-alkoholikai pagrindiniai veikėjai. Ir visgi nepaisant šių kelių nemalonių knygos niuansų, romanas yra išties šaunus.
Veiksmas jame vyksta daug lėčiau nei pirmojoje knygoje, siužete žymiai daugiau logikos ir asmeninio gyvenimo epizodų, o ir pati knyga man labiau panėšėjo į kriminalinį romaną, nei tiesiog eilinį veiksmo perpildytą trilerį. Tiesa veikėjų čia labai labai daug, tad bent jau aš užbėgdamas neaiškumams už akių visų personažų vardus užsirašydavau mobiliajame telefone.
Galiu drąsiai pasakyti, kad šis romanas yra žymiai įdomesnis nei pirmoji knyga, tad visi abejojantys, ar pirkti šią knygą, turėtų per daug nesijaudinti. Romane mes atrasime labai daug visko: ir bejausmį narkomaną galvažudį, ir visiškai pakrikusios psichikos policijos detektyvą, ir apsėstą psichopatą žudiką, ir kelis slaptosios tarnybos agentus, ir biologinį ginklą kūrusius medikus, ir spec. būrio karius ir t. t.
Romanas „Kalipsė“ yra išties sudėtingas kūrinys. Jis yra labai painus ir daugiasluoksnis, tad patiks tikrai ne kiekvienam. Aš asmeniškai jį perskaičiau gan greitai, tačiau nelikau tiek sužavėtas, kad ateityje skaityčiau dar kartą. Ar galima tai traktuoti kaip knygos minusą išties nežinau, žinau tik vieną – ši knyga be jokios abejonės suras sau artimą skaitytoją net jei Jūs jos ir nepasirinksite. Pabaiga man pasirodė kaip visad gera, pilna veiksmo ir labai didelės įtampos. Lauksiu trečiosios knygos pasirodymo, kuri turėtu tapti romanu, užbaigsiančiu šią, pakankamai neblogą, trilogiją.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą