Paieška

2018 m. gegužės 31 d.

„Vienos brolija“ ~ Ingar Johnsrud

„Vienos brolija“
(Ingar Johnsrud, 2017 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Intriguojantys siužeto vingiai Ingaro Johnsrudo trileryje „Vienos brolija“ verčia persvarstyti gėrio ir blogio kovos prasmę. Ribos tarp šių dviejų priešingų polių nusitrina, o vieno atsakymo, kas yra tiesa, nebelieka.

Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris imasi tirti žymios Norvegijos politikės Kari Lizės Vetrės dukters ir anūko dingimo bylą. Netrukus paaiškėja, kad pradingusi moteris su vaiku kelerius pastaruosius metus priklauso religinės sektos „Dievo šviesa“ bendruomenei, kuri skelbia apie neišvengiamą degradavusio pasaulio pabaigą. Vos pradėjus paiešką Oslo priemiestyje įsikūrusios sektos nariai ir vadovas nužudomi, o moterys ir vaikai pranyksta be pėdsakų, tačiau rūsyje policijos aptikta moderni laboratorija rodo, kad šioje byloje primygtinai peršamais atsakymais tikėti negalima.

Sekdami žudiko pėdsakais policijos tyrėjas F. Beieris su naująja partnere Kafa atskleidžia vis daugiau nerimą keliančių detalių. Kieno įsakymus vykdo religinės sektos vadovus negailestingai medžiojantis žudikas? Kokie yra tikrieji „Dievo šviesos“ tikslai ir užmojai? Kas sieja Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovykloje nežmoniškus bandymus atlikusius mokslininkus ir šių dienų Norvegijos politikus?

Policijos tyrėjas Fredrikas Beieris vis dar neatsigavo po savo mažamečio vaiko mirties. Žmona jį paliko, o santykiai su paaugliais vaikais yra visiškai nutrūkę. Tada dingsta Anetė Vėtre, graži ir protinga, bet religiškai pasiklydusi politikės dukra. Ji gyveno izoliuotoje Sulru gyvenvietėje, sektoje „Dievo šviesa“. Visgi nespėjus bylos dokumentams nusėsti ant policininko stalo, sekstantų gyvenvietėje įvyksta žiaurios žudynės. Atvykusi į vietą policija čia randa ne tik penkis lavonus, bet dar ir slaptą bunkerį su modernia laboratorija. Pasirodo laboratorija turi sąsajų su norvego rasių biologo valdoma ir kažkada Antrojo pasaulinio karo metais įsteigta slapta organizacija. Veikdamas kartu su musulmone agente Kafa Ikbal, Fredrikas Beieris taps didelio politinio sąmokslo liudininku, bei susidurs su dar viena šių dienų nacizmo liekana...

Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną skandinavišką detektyvą, dar vieną veiksmo kupiną trilerį. Pastarąjį yra parašęs norvegų rašytojas Ingar Johnsrud, žurnalistas, savo rašytojo karjerą pradėjęs 2015 metais. „Vienos brolija“ yra jo debiutinis romanas, kūrinys pasakojantis apie vieną biologų broliją, įkurtą dar Antrojo pasaulinio karo metais.

Romano akiratyje atsidurs vyresnysis policijos inspektorius Fredrikas Beieris, aukšto stoto vyras, trumpų plaukų, ryškių skruostikaulių, lūpų kampučiuose užlinkusių ūsų, vešlių antakių, siaurų akių ir sunkių akinių vyras, gyvenantis atskirai nuo savo buvusios žmonos ir dviejų vaikų. Nors jis gyveno vienas, tačiau turėjo namus, kurie visiškai nepriminė viengungio lizdelio. Virtuvės spintelė buvo švari, indai sukrauti į indaplovę, o dauguma tuščių butelių sudėti į plastikinius maišus. Sienos baltos, išskyrus plyteles virš viryklės, kambariai švarūs ir tvarkingi. Visgi nepaisant švarių ir tvarkingų namų, jo dvasinis pasaulis nebuvo jau toks iškuoptas. Jį darbe nuolat kankino panikos priepuoliai, tad kitų pareigūnų jis buvo laikomas „psichiškai nestabiliu“. Tai gal ir nebūtų tokia jau didelė problema, jei ne viršininko siuntimas apsilankyti pas psichoterapeutą, kuris turėjo įvertinti jo darbinius gebėjimus.

Jo partneris policijoje buvo Andrejasas Figuerasas, darbštus tyrėjas, vienas iš geriausių apklausas atliekančių pareigūnų, analitikas, labiausiai mėgstantis sudėtingas bylas, visai kaip ir pats Fredrikas.

Jau netrukus šie du tyrėjai vyks pas Kari Lizę Vetrę, Krikščionių demokratų partijos vicepirmininkę, pralaimėjusią, žurnalistų žodžiais, atvirą mūšį dėl partijos pirmininko posto. Ji buvo viena iš nedaugelio politikų, įvaldžiusių meną ekrane atrodyti sąžiningai, bet nedirbtinai. Dabar gi ją kankino nerimastingos mintys dėl dukros ir anūko, kurie iš jos gyvenimo dingo prieš pusę metų, kai motina ir dukra stipriai susibarė dėl abortų įstatymo, kurio mergina nepalaikė, mat gyveno komunoje, pasisakančioje prieš kišimąsi į Dievo valią.

Pastarąją įkūrė Bjornas Alfsenas jaunesnysis. Jis neteko tėvų bei vyresniojo brolio per automobilio avariją ir tapo vienintelių šeimos koncerno „Alfsenų miškininkystės pramonė“ paveldėtoju. Valdė šimtus milijonų kronų. Visgi netrukus po senelio mirties, aštunto dešimtmečio viduryje, viską pardavė, o vėliau, per kelerius metus iššvaistė visą šeimos turtą. Daug metų buvo pradingęs iš viešumos, bet dešimto dešimtmečio viduryje netikėtai atsirado, kaip įtakingas sekmininkų religinės bendruomenės rėmėjas. Jis pasidarė labai konservatyvus vertybių klausimais ir savo remiamoms religinėms bendruomenėms ėmė kelti tam tikrus reikalavimus. Šiems daug kas nepritarė, tad kilo konfliktas ir jis atskilo įkūręs sektą „Dievo šviesa“. Jo sekta dažnai protestuodavo prieš mečečių statybą, burdavosi prie ligoninių, kuriose atliekami abortai, pasirodydavo homoseksualių porų vestuvėse ar prie bažnyčių, kurioms vadovauja moterys kunigės. Bet paskui viskas nurimo ir jis pranyko. Daugelis manė, kad sekta iširo.

Ir visgi, kaip paaiškėja netrukus, sekta vis dar veikė, o ir paslapčių turėjo ne ką mažiau. Gavę iškvietimą apie bendruomenės gyvenvietėje įvykusias žudynes, Fredrikas ir Andrejasas randa čia ne tik krūvą lavonų, bet ir begalę teritoriją stebinčių kamerų, bei slaptą laboratoriją su mėgintuvėliais, kompiuteriais ir dviem šaldytuvais.

Kadangi visos šios žudynės priminė teroristinį išpuolį, prie policijos kriminalistų netrukus prisijungia ir Kafa Ikbal, musulmonė moteris, policijos saugumo tarnybos analitikė, islamiškojo fundamentalizmo ir terorizmo specialistė.

Na o kur link nuves visas policijos tyrimas ir kuo baigsis visa ši istorija, aš siūlau Jums patiems sužinoti. Pasakysiu tik tai, kad čia bus tikrai daug ko. Tikrai. Pradedant profesionaliais žudikais, religinėmis bendruomenėmis, slaptomis laboratorijomis, islamiškojo terorizmo apraiškomis ir baigiant rasių evoliucijos teorijomis, sprogimais ir slaptais bunkeriais. Niekad nebūčiau patikėjęs, kad visa tai galima sutalpinti vienoje knygoje, tačiau rašytojas Ingar Johnsrud ne tik, kad tai padarė, bet tai dar ir pasiteisino. Juk tai tie dalykai, apie kuriuos skaityti yra visad šaunu ir įdomu. Aš jau nekalbu apie silpnos psichinės sveikatos pareigūną Fredriką, bei išsigimėlį žudiką, pasiryžusį išžudyti visus, kas tik pastos jam kelią.

Pagrindinė priežastis, kodėl aš palankiai atsiliepiu apie šią knygą, yra jos dvilypumas. Iš vienos pusės, tema yra tikrai unikali ir nekasdieniška, iš kitos pusės – kūrinys yra gan tipinė policijos istorija. Jame veikėjams tenka tirti aukų finansines operacijas, gilintis į telefoninį bendravimą, nustatinėti draugus ir pažįstamus, ieškoti bendraminčius ir priešus.

Jei dar rašytojo rašymo stilius būtų ne toks grubus, o ir veikėjų vardai taip nesimaišytų, tai kūrinys būtų tiesiog nepriekaištingas. Prisipažinsiu, skaityti šį romaną buvo tikrai nelengva, tačiau nebijantiems iššūkių jis tikrai turėtų patikti. Netolimoje ateityje žadu skaityti ir antrąją šios serijos knygą, tad jos apžvalgos laukite jau netrukus.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra