Iškritęs iš koledžo Vilis Treinoras pasiskolina pinigų ir įsigyja verslą – bankrutuojantį miestelio laikraštį. Netrukus paaiškėja, kad leidinio perspektyvos išties liūdnos, tad tenka rimtai paplušėti, kad padėtis pasitaisytų. Ir kaip tik tuo metu Klantono apylinkes sukrečia žiaurus nusikaltimas – išprievartaujama ir nužudoma jauna moteris. Nusikaltėlis Denis Pedžitas atpažįstamas, sulaikomas ir nuteisiamas kalėti „iki gyvos galvos“. Laikraštis išsamiai atskleidžia daugelį bylos detalių, demaskuoja turtingos žudiko šeimos intrigas, tampa populiarus ir galiausiai suklesti.
Tuo istorija galėtų ir baigtis, jeigu ne viena aplinkybė: po devynerių metų Klantono gatvėse vėl pasirodo besišypsantis Denis Pedžitas. Tik šio miestelio gyventojams jau nesinori šypsotis...
Po dešimtmečių nuolatinio neūkiškumo ir aplaidžios meilės „The Ford Country Times“ 1970-aisiais subankrutavo. Devyniasdešimt trejų metų amžiaus jo savininkė ir leidėja, panelė Ema Kodl, gulėjo prikaustyta prie lovos slaugos namuose Tupele. Redaktorius, jos sūnus Vilsonas Kodlas, vietinių pramintas Lopo pravarde, mažai ką galėjo pagelbėti. Bankrotas buvo paskelbtas netyčiniu. Visai šutvei vadovavo vienas spaudos reikmenų tiekėjas iš Memfio, kuriam buvo įsiskolinta 60 000 dolerių. Keliems kreditoriams buvo nemokėta šešis mėnesius. Senasis Garantijų bankas reikalavo grąžinti paskolą, tad neatradus reikiamų pinigų, viskam galų gale atėjo galas... Ir visgi nevisai, nes jau netrukus vienas iš nuolatinių laikraščio žurnalistų išprašęs 50 000 dolerių čekį iš savo senelės Bibi, įteikė teismui prašymą įsigyti laikraštį.
Tatai buvo Džoineris Viljamas Treinoras. Vyras užaugęs Memfyje ir penkerius metus studijavęs žurnalistiką Sirakjuze, kol jo senelei pabodo mokėti už tai, kas buvo betampą užsitęsusiais mokslais. Negalėjo jis pasigirti savo pažymiais, o ir studijavo jis žurnalistiką nuolat būdamas pagiringas. Pirmosiomis dienomis Sirakjuze jis norėjo tapti „New York Times“ ar „Washington Post“ tiriančiuoju žurnalistu. Troško gelbėti pasaulį keldamas viešumon korupciją, aplinkos niokojimą, vyriausybės išlaidumą ir neteisybes, kurias kenčia silpnieji bei engiamieji. Po maždaug metų didingų svajonių, jis pamatė filmą apie užsienio korespondentą, kuris blaškėsi po pasaulį ieškodamas karų, suvedžiodamas gražias moteris ir kažkaip ištaikydamas laiko rašyti premijuojamus reportažus. Tas tipas mokėjo aštuonias kalbas, augino barzdą, nešiojo kariškus batus, bei krakmolytą, niekad nesiraukšlėjančią chaki spalvos aprangą. Taigi jis nusprendė tapti kažkuo panašiu. Visgi viskas baigėsi tuo, kad po praktikos Ozarko kalnuose, jis per pažintis atsidūrė Klantone, Misisipės valstijoje, kur jo kantriai laukė Lopas, vietinio laikraščio redaktorius, netrukus įtraukęs jį į savo veiklą.
Tuo metu Klanono „Times“ redakcijoje be Lopo rašančio nekrologus dirbo „Drimba“ Sagsas, nuolat apsinešusį seną ožį primenantis tipas, kuris valandų valandas slampinėdavo apie teismo rūmus kitapus gatvės, šniukštinėdamas paskalų ir maukdamas burboną drauge su nedideliu klubu nusmurgusių teisininkų, per senų ir per girtų, kad pajėgtų toliau verstis praktika. Taip pat Margaretė, sekretorė, gera krikščionė, kuri viskam vadovavo, nors turėjo ganėtinai proto ir leido Lopui save laikyti bosu, taip pat fotografas Vailis, bei kiti redakcijos žmonės.
Nors tapti Fordo apygardoje pripažintu trunka tris žmonių kartas, Džoineris Viljamas Treinoras, visiems Vilis, surizikavo. Tamsus įtarumo debesis kybo virš kiekvieno atvykėlio. Žmonės čia nepaprastai šilti, malonūs ir mandagūs tiek, jog savo draugiškumu kone įkyrūs. Linksi ir kalbasi su kiekvienu sutiktu miesto gatvėje. Teiraujasi apie tavo sveikatą, šneka apie orus, pakviečia į bažnyčią. Puola pašaliečiams padėti, bet iš tikrųjų nepasitiki tavimi, jeigu nepasitikėjo tavo seneliu. Kai tik pasklido gandas, kad kažkoks jaunas, žalias ateivis iš Memfio, nusipirko laikraštį už penkiasdešimt ar galbūt šimtą, o gal netgi už du šimtus tūkstančių dolerių, bendruomenę sukrėtė didžiulė paskalų banga...
Ir visgi naujasis „Times“ debiutavo 1970-ųjų kovo 18-ąją, spausdindamas viską, kad tik įtiktų seniesiems miestelio skaitytojams. Žinios skelbtos lengvos ir linksmos. Visiškai jokių redakcijos vedamųjų. Žmonės mėgsta skaityti apie nusikaltimus, tad pirmojo puslapio apačioje, kairiajame kampe, buvo pridėtas nusikaltimų skyrelis. Laikraštis sulaukė didžiulio pasisekimo ir penki tūkstančiai jo egzempliorių buvo tiesiog nušluoti. Na o tada įvyko žiauri ir iš anksto gerai apgalvota Rodos Kaselou žmogžudystė.
Roda Kaselou gyveno Byč Hilo bendruomenėje, dvylika mylių siauriau Klantono. Jos vyras žuvo per sunkvežimio avariją kažkur Teksase ir dvidešimt aštuonerių Roda tapo našle. Vyro gyvybės draudimas padėjo išlaikyti namą ir automobilį. Likę pinigai buvo investuoti ir užtikrino kuklias mėnesines pajamas, tad ji galėjo likti namie ir rūpintis vaikais. Ji su niekuo neprasidėdavo, tad senosios Byč Hilo moterys laikė ją pavyzdinga našle. Visgi po trejų metų našlystės jai ėmė darytis neramu, juk ji nė kiek nejaunėjo, o metai vis slinko. Ji pradėjo lankytis respektabiliuose baruose ir šokių klubuose. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad vienas iš nuolatinių klubo lankytojų išprievartavo ją jos pačios namuose, o tada nužudė, nes buvo pastarosios atpažintas. Ji mirė kaimynui ant rankų, spėjusi ištarti tik tai, kad ją nužudė Denis Pedžitas, jauniausias Džilo sūnus, vienas iš Pedžitų mafijos klano narių.
Na o kaip įvykiai klostysis toliau tikriausiai nereikia niekam sakyti. Vyks ilgas ir sudėtingas teismo procesas, kurį nušvies ne kas kitas, o vietinis laikraštis. Tada seks nusikaltėlio patupdymas už grotų, na o tada... nepatikėsite, niekšo sugrįžimas į miestelį praėjus lygiai devyneriems metams po jo suėmimo! Denis buvo grasinęs Klantono žmonėms, tad jo sugrįžimas į apygardą galėjo reikšti tik naujų problemų pasirodymą...
Na o kuo gi baigsis visa ši istorija, aš leisiu Jums patiems sužinoti. Vieną, ką aš užtikrintai galiu pasakyti, kad ši knyga tikrai nėra tipinė Džono Grišemo istorija. Visų pirmą, ji bus pateikta ne kažkokio teisininko ar advokato, o vietinio žurnalisto, aprašiusio visą istoriją savo neseniai įsigytame laikraštyje „The Ford Country Times“, akimis. Tai taip pat nebus ir veiksmo kupinas trileris, su keliais grėsmingais blogiukais, mirtinomis gaudynėmis, dingusiai keliais milijonais dolerių, ar atrastais neaiškiais turtais. Prisiminkime jau vien romaną „Firma“, kuriame mes atrandame vos ne visus mano ką tik išvardintus elementus. Romanas „Paskutinis prisiekusysis“ neturės ir paslėpto moralo, ar galybės krikščioniško mokymo tiesų. Tai tebus istorija apie nusikaltėlį, panorusį atkeršyti savo „geradariams“. Kartu tai bus ir istorija apie desegregaciją, apie judėjimą už pilietines teises ir visas su tuo susijusias problemas. Tai taip pat bus istorija apie mažą miestuką, apie jo gyventojų džiaugsmus bei rūpesčius, apie spaudos laisvę ir jos skleidėjų mokamą kainą.
„Paskutinis prisiekusysis“, tai romanas, pilnas intrigos, nelauktų posūkių ir „senosios, gerosios“ Amerikos vaizdų. Na o svarbiausia, jį bus parašęs ne kas kitas, o pats Džonas Grišemas. Gerų amerikietiškų teisinių istorijų rašytojas, pasižymintis spalvingais personažais, bei nekasdienišku pasakojimu. Ko dar galima norėti iš tokio pobūdžio kūrinio?
Jeigu Jūs ieškote gero teisinio trilerio, parašyto žmogaus, išmanančio savo darbą, tada romanas „Paskutinis prisiekusysis“ yra parašytas būtent Jums. Jis ne tik, kad sudomins Jus savo siužeto vingrybėmis, bet ir eilinį kartą parodys, kodėl ponas Grišemas yra toks garsus ir gerbiamas rašytojas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą