Luizė kartu su draugu Joachimu laimingai gyvena nuošalioje Danijos saloje. Jau keleri metai ji yra kavinės savininkė. Vieną rytą į kavinės duris pasibeldžia Edmundas Sioderbergas ir ima tvirtinti esąs Luizės vyras. Pateikiami įrodymai, kad Luizė iš tiesų yra prieš trejus metus dingusi jo žmona Helenė, turtingos Sioderbergų laivybos kompanijos paveldėtoja ir dviejų vaikų motina.
Helenė priversta grįžti į savo ankstesnę šeimą ir palikti mylimąjį Joachimą. Tačiau kodėl ji nieko neprisimena? Moteris desperatiškai bando ieškoti atsakymų, kas atsitiko tą vakarą, kai ji dingo. Kodėl ji prarado atmintį? Helenės neapleidžia nuojauta, kad nuo jos slepiama kažkas siaubingo. Joachimas taip pat nelinkęs susitaikyti su mylimos moters praradimu. Jam kyla klausimas: jei Luizė yra Helenė, tuomet kas nutiko tikrajai Luizei? Vyras įsitikinęs, kad sužinojęs tiesą susigrąžins mylimąją.
Luizė pagaliu atrado tikrą laimę: ji dirba mažoje kavinėje ir gyvena su savo mylimu vyru saloje, du žingsniai nuo jūros. Joachimas, jos mylimasis, yra rašytojas. Po susitikimo su gražiąja Luize, jo gyvenimas ėmė klostytis gerai. Bet viskas buvo sunaikinta per vieną dieną... dieną, kuomet gražus turtingas vyras, daugiamilijoninės kompanijos savininkas Edmundas, užsuko į kavinę ir pavadino Luizę Helene. Jis tvirtina, kad ji yra jo žmona, dingusi prieš trejus metus!..
Taigi leidykla „Alma Littera“ pristato mums dar vieną savo Skandinavišką detektyvą. Gan neįprasto siužeto pasakojimą, parašytą dviejų danų rašytojų, pasislėpusių po Annos Ekberg slapyvardžiu.
Pirmieji knygos puslapiai mums iš karto pristatys du pagrindinius veikėjus: Luizę ir Joachimą. Luizė buvo kavinės savininkė ir vadovė, nors kažkada buvo pasamdyta kaip paprasčiausia sezoninė darbininkė. Joachimas tuo metu buvo rašytojas, atvykęs čia kadaise skaityti savo kūrybos. Ji buvo bebaigianti ketvirtą dešimtį, jis dešimtmečiu vyresnis ir dešimčia centimetrų aukštesnis. Jis buvo pasitikintis savimi, turėjo vešlius žilus plaukus ir pigius akinius, taip pakerėjusius Luizę. Viskas galiausiai baigėsi tuo, kad jie apsigyveno kartu mažame butuke virš kavinės, esančios vienoje iš Danijos salų. Ji plušėjo kavinėje, jis rašė savo knygas. Jie mylėjo vienas kitą be galo ir džiaugėsi kiekviena praleista diena kartu.
Ir štai dabar šią visą idilę pabando sugriauti kažkoks tamsiaplaukis vyriškis, atvykęs į salą ieškodamas Helenės, savo prieš trejus metus dingusios žmonos, turtingos laivybos kompanijos paveldėtojos ir dviejų vaikų motinos...
Jeigu manote, kad visas šis įvykis išsispręs laimingai, o visa ši sumaištis pasirodys beesanti tik kažkoks netikėtas sutapimas, būsiu priverstas Jus nuliūdinti. Jau netrukus Luizė apklausiama policijos komisariate, vėliau pakliūna į Rionės ligoninės psichiatrijos skyrių ir netgi vykstą į miestą atlikti DNR tyrimų. Skaitydami romaną, mes pamatysime kaip ji pirmą kartą pamatys savo prašmatnius, tačiau pamirštus namus, kaip ji susitiks su vaikais, vartys šeimos nuotraukų albumą, ar visomis jėgomis bandys prisiminti savo praeitį bei dingimo aplinkybes. Tuo metu Joachimas bus kankinamas daugybės klausimų: Kodėl Helenė atsirado Bornholme pasivadinusi Luize Andersen? Kas nutiko tikrajai Luizei? Kaip susijusios šios dvi moterys ir t. t. Nenuostabu, kad jis taip lengvai nepamirš Luizės ir taps savotišku detektyvu, nusprendusiu išaiškinti visą tiesą.
Iš tikrųjų ilgai galvojęs, kaip turėčiau apibūdinti šį romaną nusprendžiau, kad žodžiai „užkabinantis“, „greitas“ ir šiek tiek „diletantiškas“, čia tinka labiausiai. Kūrinio siužetas yra išties labai įdomus ir nekasdieniškas. Tai ir tapo viena iš priežasčių, kodėl aš nusipirkau būtent šią knygą. Iš kitos pusės romano veiksmas čia vyksta labai greitai, rašytojai nežaidžia su ilgais sakiniais ir neieško detalių aprašymų savo mintims išreikšti. Tas nėra blogai, o kartais būna net į gerą, tačiau daugeliui gali kelti įspūdį, kad rašytojai yra tikri diletantai. Aš ir pats taip iš pradžių pagalvojau, tačiau per daug nenusivyliau, nes jau buvau susidūręs su panašiu rašymo stiliumi, o būtent pas rašytoją Sidnį Šeldoną. Skaitant jo knygas daugeliui jos gali pasirodyti labai „pigios“, tačiau tikroji tiesa yra tame, kad po visa ta „pigia“ rašysena slepiasi pakankamai rimti siužetai, įdomūs personažai ir labai gili veikėjų psichologija.
Pripažįstu, daugeliui norėsis tiesiog rėkti, kad „taip gyvenime nebūna“ arba „tai taip netikroviška“, bet net man (manau, ir Jums) kartais visai smagu perskaityti kažką iš „muilo“ operos ir trilerio mišinio, net jei tai kvaila amnezija ir keistos dingimo aplinkybės.
Reikėtų paminėti ir tai, kad nemažai daliai būsimų skaitytojų gali pasirodyti, kad ši knyga yra skirta moterims skaitytojoms, arba išvis jaunoms merginoms. Juk ir knygos viršelis yra gan moteriškas, o ir parašė ją neva kažkokia Anna Ekberg. Net ir aš buvau trumpam suabejojęs, tačiau vėliau supratau, kad tokia prielaida buvo klaidinga. Ši knyga turėtų patikti daugeliui skaitytojų, nors atsiras ir tokių, kurie ją apibūdins tokiais epitetais, kaip „banalu“, „kvaila“ ir „apgailėtina“.
Nenoriu šios knygos nei girti, nei peikti, pasakysiu tik tai, kad ji būtinai atras savo skaitytoją. Man asmeniškai romanas labai patiko, ypač dėl puikiai atvaizduotos tamsiosios Kopenhagos pusės ir visos tos nesveikai didelės veiksmo gausos. Na o ar visa tai patiks ir Jums, sužinosite tik surizikavę.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą