Rėjus Etlis dėsto teisę Virdžinijos universitete. Jis keturiasdešimt trejų, neseniai tapęs viengungiu, bet vis dar negali atsitokėti po netikėtų skyrybų. Jaunesnysis jo brolis Forestas – tikra „balta varna“ šeimoje.
Jų tėvas, ligotas senukas, gyvena Misisipės valstijoje, Klentone, vienas senuosiuose šeimos namuose. Tai žinomas, visų mylimas galingasis Teisėjas Etlis, keturiasdešimt metų buvęs įtakingiausias vietos teisėjas ir politikas. Baigęs teismo pirmininko karjerą, jis gyvena tarsi atsiskyrėlis.
Prieš mirdamas Teisėjas Etlis pakviečia abu savo sūnus atvažiuoti į Klentoną aptarti paveldimo turto reikalų. Šaukimą pats Teisėjas atspausdinęs ant prašmatnaus seno blanko ir nurodęs datą, kada Rėjus su Forestu privalo prisistatyti.
Į gimtuosius namus Pietuose, kur užaugo, Rėjus važiuoja nenoriai, bet verčiamas pareigos, tačiau šeimos susitikimas neįvyksta, nes Teisėjas miršta ir nusineša su savimi didžiulę paslaptį, kurią žino vienas iš sūnų.
O gal ir dar kažkas?..
Jis atėjo paprastu paštu, senoviškai, kadangi Teisėjas buvo beveik aštuoniasdešimties iš šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis nepasitikėjo. Ką jau ten kalbėti apie elektroninį paštą ar bent faksą. Jis nesinaudojo automatiniu atsakikliu, niekuomet nemėgo telefono. Laiškus spausdindavo savo senąja „Underwood“ mašinėle, susikūprinęs prie atlenkiamo rašomojo stalo. Jis atėjo su dar vienu laišku, žurnalu, dviem sąskaitomis ir, kaip įprasta, buvo padėtas į Teisės fakulteto pašto dėžutę profesoriui Rėjui Etliui. Šis atpažino jį iš karto, kadangi tokie vokai lydėjo jį visą gyvenimą. Laiškas buvo nuo tėvo, kurį net ir jis vadino Teisėju.
Profesorius Etlis apžiūrėjo voką dvejodamas, ar atplėšti tuoj pat, ar dar keik palaukti. Gera ar bloga žinia? Jis niekuomet nenujausdavo, ką parašė Teisėjas, nors senis pamažu geso ir gerų žinių nuo jo beveik nebūdavo. Vokas buvo plonas, jame – tik vienas popieriaus lapas. Laiškas, aišku, dalykinis. Jis buvo adresuotas jam ir jo jaunesniajam broliui Forestui. Jo turinys buvo toks: „Susitarus prašau atvykti į mano kabinetą sekmadienį, gegužės 7 dieną, 17 valandą aptarti turto paveldėjimo reikalų. Nuoširdžiai Riubertas V. Etlis.“
Netrukus jis mirs. Šiaip ar taip, septyniasdešimt devyneri, skrandžio vėžys. Nutukęs, serga diabetu, prisiekęs pypkės rūkalius, nesveika širdis, atlaikė tris priepuolius, o kur dar daugybė kitų negalavimų, kurie kankino dvidešimt metų ir pagaliau kėsinosi jį pribaigti. Jis kentė skausmą. Paskutinį kartą, kai Rėjus skambino jam prieš tris savaites, senio balsas buvo silpnas, kalbėjo tarsi prisiversdamas.
Rėjus žinojo, kad skirtu laiku jis bus tėvo kabinete net jeigu ir susirgtų. Jis ką tik gavo šaukimą taigi, kad ir kaip būtų suirzęs, jis kartu su broliu šliaužte šliauš pas Jo Kilnybę, kad išklausytų dar vieną pamokslą. Kaip visuomet, Teisėjas su niekuo nesitaria, o paskiria laiką, patogų jam.
Galiausiai atvykęs į Klentoną, į gimtuosius namus, jis atranda tėvą snaudžiantį ant sofos, savo kabinete. Teisėjas mūvėjo tas pačia juodas kelnes ir buvo apsivilkęs tuos pačius baltus standžius marškinius, kuriuos, kiek Rėjus prisiminė, vilkėdavo visuomet. Buvo sulysęs, atrodė tarsi paskendęs drabužiuose. Veidas įkritęs, išblyškęs, reti plaukai glotniai sušukuoti atgal. Rankos sukryžiuotos ties juosmeniu ir beveik tokios pat baltos, kaip marškiniai. Prie diržo dešinėje kabojo maža balta plastikinė dėžutė. Rėjus tyliai žengtelėjo artėliau, kad ją apžiūrėtų. Tai buvo morfijus. Galiausiai sūnus ėmė suvokti, kad tėvas nekvėpuoja. Teisėjas V. Etlis buvo miręs...
Tačiau keisčiausia buvo dar priešaky, mat netrukus Rėjus randa vokams skirtoje saugykloje dėžę pilną pinigų – šimto dolerių banknotų. Šimtai jų buvo tvarkingai sudėti į apie penkių colių pločio, aštuoniolikos – ilgio dėžę. Spintelėje tokių dėžių buvo ir daugiau. Rėjus atidarė likusias penkerias spintelės dureles. Už jų rado mažiausiai dvidešimt tamsiai žalių dėžių, kurios privertė atvipti jo žandikaulį...
Taigi, kaip Jau supratote, aš Jums bandau pristatyti dar vieną neseniai perskaitytą Džono Grišemo romaną. Išties įdomią istoriją, pasakojančią apie brolių kelionę pas pasiligojusį tėvą, paskutinį kartą panorusį aptarti paveldėjimo reikalus. Romanas man pasirodė išties šaunus, o veikėjų paveikslai tiesiog neįtikėtinai detalūs ir vaizdingi.
Rėjus Etlis vaikų neturėjo, žmona jį paliko, o antrą kartą vesti jis neketino. Po skyrybų jam teko keliskart lankytis pas psichoterapeutą, tačiau vėliau jis įsigijo hobi, pakeitusį terapijos seansus. Jo brolis Forestas tuo metu turėjo gausybę buvusių draugių, o dabar gyveno su Eli, šimto trisdešimties svarų dvylika metų už jį vyresne menininke puodų lipdytoja. Forestas buvo gyva, vaikštanti katastrofa, trisdešimt šešerių metų berniukas atbukusiu nuo visų Amerikos kultūrai žinomų legalių ir nelegalių kvaišalų protu. Pridėkite dar rūstų tėvą, bei mirusią jų motiną, ir gausite mišinį, kurį nepavadinsite kitaip, kaip tik „tai bent šeimynėlė“.
Veiksmo vieta – Klentonas Fordo apygardoje – irgi bus ne ką mažiau vaizdingas. Čia buvo Dizi Dyn parkas, kuriame jaunuoliai rungtyniaudavo jaunių lygose, dar – viešas tvenkinys, kuriame visi maudydavosi kiekvieną vasarą, išskyrus 1969-ųjų, kai miestas jį uždarė, kad nereikėtų įsileisti juodaodžių vaikų. Čia buvo trys bažnyčios – baptistų, metodistų ir presbiterionų – fasadais žvelgiančiais viena į kitą Antrosios ir Guobų sankryžoje tarsi budrūs sargybiniai, rungtyniaujantys savo bokštų aukštumu. Su aštuoniais tūkstančiais gyventojų Klentonas buvo gana didelis, kad pritrauktų nuolaidų parduotuves, kurios iššlavė tiek daug miestelių. Mažmenininkų krautuvėlės buvo įspraustos tarp bankų, advokatų kontorų bei kavinių ir t. t.
Kalbant apie romano siužetą, tai jis bus išties įdomus ir ne iš piršto laužtas. Tai, ką aš atpasakojau knygos apžvalgos pradžioje, apima tik pirmus penkis skyrelius, tas netikėtų posūkių ir veiksmo, čia dar bus į valias. Visų pirma mes išgirsime Rėjaus galvoje iškilsiančius klausymus – Pinigai tikri ar suklastoti? Iš kur jie atsirado? Ką su jais daryti? Kur dėti? Kam pasakyti? Kas apie juo žino?
Vėliau mes sudalyvausime velionio laidotuvėse, bandysime kartu su Rėjumi patikrinti pinigų tikrumą, svarstysime turtų gabenimo galimybes, ieškosime būdų, kaip milijonus paslėpti ir pan.
Romanas užduos kiekvienam iš mūsų net kelis klausimus – Ką mes darytume, jeigu netikėtai atrastumėme kelis milijonus dolerių grynais? Ar pasakytume savo giminaičiams ir teisėtvarkai? Ar bandytume išsiaiškinti jų kilmę? Ar nepabūgtume jų paimti? Rašytojas pateikia tik vieną tokios situacijos baigtį, tačiau kiekvienas iš mūsų, manau, elgtumėmės skirtingai. Štai Rėjus nusprendė gan neatsakingai, tad vėliau turėjo nemažai problemų...
Knyga „Teisėjo šaukimas“ yra gan tipinis rašytojo Džono Grišemo kūrinys, tiesa, ne iš trilerių kategorijos. Tai pamokanti gyvenimiška istorija, pasakojanti apie pinigų vertę ir jų keliamas problemas. Joje mes atrasime ir paslėptą planą, ir (ne)planuotą žmogžudystę, ir net išties įspūdingą išsidanginimą. Jeigu nesate priklausomi nuo veiksmo perpildytų detektyvų, neieškote dar vieno teisinio trilerio, tada ši istorija parašyta būtent Jums. Aš ją perskaičiau ir man patiko.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą