Šerlokas Holmsas ir moteris? Laurie R. King romanai priverčia patikėti tokio ryšio galimybe netgi tuos, kuriems tai skamba beveik šventvagiškai. Merė Rasel – Šerloko Holmso mokinė, vėliau tapusi jo bendražyge ir... žmona. „Merės Rasel nužudymas“ ne tik nukelia mus į Šerloko Holmso epochą, bet ir praveria garsiojo seklio namų duris ir leidžia žvilgtelėti į juose slypinčias paslaptis. Juk tuose namuose gyvena ne tik Holmsas – kokie namai be ištikimosios ponios Hadson?
Pasirodo, ponia Hadson slepia tamsią praeitį. Ir ši netyčia ima vertis tuomet, kai Merė Rasel įsileidžia į namus vyriškį, teigiantį, jog jis yra ponios Hadson sūnus. Pasakojimas atrodo neįtikimas, bet ginklas, nukreiptas į Merę Rasel, regisi – pakankamas argumentas... Grįžusi namo, ponia Hadson randa tik kraujo klaną ant grindų ir parako kvapą ore. O Merės Rasel – nė pėdsako. Kur dingo užpuolikas ir numanomas lavonas? Blogiausia, jog siūlo galai veda prie pačios Klaros Hadson...
Kad išsiaiškintų tiesą ir surastų žmoną, Šerlokas Holmsas privalo atsigręžti atgal – į seniai praėjusias dienas, grįžti prie nusikaltimų, kurie, regėjos, užmiršti ir niekuomet nebeišaiškės.
Mirtis, žmogžudystės ir apgaulės. Po šios istorijos į ponią Hadson pažvelgsite visiškai kitomis akimis.
Holmsas jau dvi savaites buvo išvykęs pagelbėti savo broliui Maikroftui atliekant nežinia kokias užduotis. Jo žmona Merė Rasel tuo metu peržiūrinėjo susikaupusią korespondenciją, užvertusią jos stalą Sasekse. Netrukus jos ausis pasiekė padangų garsas, bei besiartinančio automobilio variklio burzgimas. Automobiliui sustojus, iš jo išlipo kresnas, į penktą dešimtį įkopęs vyras, vilkintis nauju juodu apsiaustu, senu rudu kostiumu, o ant galvos jis buvo užsidėjęs drobinę vairuotojo kepurę. Jis prisistatė esąs Samuelis Hadsonas, ponios Hadson sūnus, po ko buvo pakviestas į vidų. Po trumpo pokalbio svetainėje ir pasiūlymo užkaisti arbatos, ponia Rasel atsidūrė virtuvėje, kur jos vienintelė mintis buvo, nors kiek pailsėti nuo nepažįstamo svečio. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad moteriai sugrįžus atgal į svetainę, į ją žvelgė grėsmingas metalinio revolverio vamzdis...
Štai taip savo pasakojimą pradeda amerikietė rašytojas Laurie R. King, kurios knygos centre atsiduria jos romanų pagrindinės veikėjos užpuolimas ir pagrobimas. Juk ne veltui romanas vadinasi „Merės Rasel nužudymas“, kuris nors ir labai sutirštintas, visgi sako, kad Merė atsidurs išties rimtame pavojuje, o jos paieškomis rūpinsis pats garsusis seklys Holmsas. Ši priežastis greičiausiai ir lėmė, kodėl leidykla „Tyto alba“ pasirinko būtent šią, o ne kurią kitą rašytojos knygą vertimui. Garsusis seklys grįžta ir šį kartą su daug asmeniškesnėmis priežastimis, nei kada nors anksčiau.
Deja, šioje vietoje autorė padaro pauzę ir savo pasakojimą pakreipia link ponios Hadson, kuri ir tampa pagrindine knygos veikėja. Čia rašytoja papasakoja apie Klarisos motiną, apie jos sunkią vaikystę, apie vedybas, gimdymą, suėmimą, kelionę į Australiją, apie jos dviejų dukrų likimą, bado kupinas dienas, sukčiavimus ir net kelią link aukštuomenės. Pasakojimas yra gan išsamus, vietomis liūdnas ir spaudžiantis ašarą, tačiau skaitytojui nereikėtų dėl to per daug jaudintis, juk knygos autorė yra visgi moteris, tad dramos ir širdį draskančių istorijų čia bus išties į valias.
Nors man, kaip tikram garsiojo seklio gerbėjui, labiausiai rūpėjo Šerlokas Holmsas ir jo būsimasis tyrimas, visgi, turiu pripažinti, kad išgirsti ponios Klaros Hadson istoriją buvo išties įdomu. Rašytoja šia knyga tarsi pasako: „Užteks šią žmogišką būtybę laikyti Holmso šešėlyje, leiskime jai prabilti ir papasakoti savo istoriją. Juk ji moka ne tik kaisti arbatą, siuvinėti, ar valyti dulkes nuo židinio atbrailos“.
Pasakojimas, mano nuomone, gavosi labai gyvas, išsamus, jame nestinga tam laikotarpiui būdingų detalių, tačiau su tuo nepersistengta, neužverčiant skaitytojo autentiškais, tačiau ne visada įdomiais faktais. Mes ne tik, kad turėsime galimybę pažvelgti į karalienės Viktorijos epochos Londoną, bet ir išvysime ne ką mažiau purvinas ir pamazgų pilnas Didžiosios Britanijos kolonijas Australijoje ir kitus to laikotarpio miestus.
Knygos pasakojimas didesne dalimi pateikiamas iš trečiojo asmens, arba kitaip sakant pasakotojo perspektyvos, ir tik vietomis – pačios Merės Rasel akimis. Toks autorės pasirinkimas yra gan logiškas, juk analogiška pasakojimo maniera dažnai pasitaiko senesniuose kūriniuose.
Grįžtant prie Šerloko Holmso, tai jis pasirodė ties 166 puslapiu ir yra aukštas jaunuolis, atėjęs ieškoti ponios Hadson tėvo. Taip, taip. Pirmą kartą mes jį išvysime Klarisos atsiminimuose, kaip labai prakaulų bernioką su didele kumpa nosimi, dėl kurios jis atrodė „lyg būtų už jos vedžiojamas“, o ne kaip vyrą, beviltiškai ieškantį žmonos. Tad jei Jums kada nors kilo klausimas: „O kaipgi susipažino Šerlokas Holmsas ir ponia Hadson?“, šioje knygoje Jūs rasite visus Jums rūpimus atsakymus. Jei kas paklaustų manęs, kuri knygos istorija man pasirodė įdomesnė? Rasel dingimas ar gilūs seniai pamirštos praeities įvykiai? Iš tikrųjų sunkiai rasčiau atsakymą. Vieną ką galiu užtikrintai pasakyti, kad Laurie R. King yra išties nebloga pasakotoja.
Visiems tiems, kurie jaudinasi, kad ši, keturiolikta, rašytojos knyga paliks daugiau spragų nei atsakytų klausimų, kaip tarkim: „Kodėl Šerlokas Holmsas vedė?“, turiu atsakyti – būkite ramūs ir per daug nesijaudinkite. Nors mes ir nesužinome Holsmo vedybų priežasties, man tiesa sakant, tai mažai rūpėjo. Daugelis sakysite: „Jau vien faktas, kad seklys vedė daro šią knygą neįtikinamą“, aš gi tuo metu sakau: „O kodėl gi ne?“. Jeigu yra romanų, kuriuose garsusis seklys kovoja su pačiu grafu Drakula, ar ateiviais iš kosmoso, tai daug žemiškesnis dalykas būtų... jo vedybos!
Apibendrindamas pasakysiu, kad nepaisant to, kad knygos siužetas ir buvo vietomis kiek užtęstas, visgi romanas „Merės Rasel nužudymas“ yra vertas būti perskaitytas. Pasidomėjęs sužinojau, kad karališką pavardę turinti rašytoja yra parašiusi dar bent vieną knygą, kurioje Šerlokas Holmsas yra ne vien tik antraplanis veikėjas, tad jei leidykla nuspręstų ją išleisti, aš, be jokios abejonės, ją pirkčiau ir skaityčiau. Na o kol kas gi sakau: Iki susitikimo, mano nuostabusis sekly“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą