Pietinę Švedijos dalį negailestingai siaubia uraganas. Apleistame Stokholmo uoste aptinkami dviejų brutaliai nužudytų vyrų lavonai. Jauna moteris, gelbėdamasi nuo pamišėlio persekiotojo, randa prieglobstį „Rojaus“ organizacijoje, padedančioje žmonėms, kurių gyvybei iškyla pavojus. Žurnalistė Anika Bengtzon iš visų jėgų stengiasi atsigauti po patirtų asmeninių sukrėtimų ir vėl imtis darbo. Kai į Evening Post paskambinusi moteris pasako norinti susitikti ir papasakoti apie „Rojaus“ organizaciją, Anika mielai imasi naujos užduoties. Vis dėlto netrukus paaiškėja, kad tiek žmonių tapatybes keičianti įstaiga, tiek susitikti panūdusi ir persekiojimo išvengusi jauna moteris slepia šį tą daugiau. Anika nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti tiesą, tik ji net nenutuokia, kad ši jos profesinė savybė privers stoti akistaton su nerimastinga praeitimi ir pareikalaus priimti sunkiausią sprendimą gyvenime...
Žurnalistė Anika Bengston iš visų jėgų stengiasi atsigauti po patirtų asmeninių sukrėtimų ir vėl imtis darbo. Kai į redakciją paskambinusi moteris pasako norinti susitikti ir papasakoti apie „Rojaus“ organizaciją, Anika mielai imasi naujos užduoties. Vis dėlto netrukus paaiškėja, kad tiek žmonių tapatybes keičianti įstaiga, tiek susitikti panūdusi ir persekiojimo išvengusi moteris slepia šį tą daugiau...
Taigi pasiėmiau skaityti dar vieną „Skandinaviško detektyvo elito“ serijos knygą, šį kartą parašytą jau pamėgtos autorės Lizos Marklund. Kūrinys yra antroji serijos knyga ir seka po romano „Klubas 69“. Iš tikrųjų patį knygos aprašymą aš paėmiau iš knygos paskutiniųjų puslapių ir neparašiau jo pats sąmoningai, mat norėjau palikti kuo daugiau intrigos visiems būsimiems romano skaitytojams. Juk knyga yra puikus gero kriminalinio romano pavyzdys!
Jame mes randame ne tik įdomų ir intriguojantį nusikaltimą, bet ir ne ką mažiau įdomius jau pažįstamų veikėjų asmeninio gyvenimo epizodus.
Mes ne tik, kad išvysime apkaltintą dėl žmogžudystės be sunkinančių aplinkybių Aniką, bet ir pamatysime jos varganą ir byrantį butą, sužinosime, kaip ji susipažino su Tomu, ar išvengė atleidimo iš darbo.
Galų gale mes pamatysime ir sunkumus patiriančią „Evening Post“ redakciją, kurios vyriausiasis redaktorius siekė suformuoti naują vadovų hierarchinį lygmenį ir centralizuoti sprendimų priėmimo procesą. Jis nutarė, kad laikas atlikti reorganizaciją ir „Evening Post“ paversti „moderne“ įmone, dėl ko redakcija šiuo momentu priminė audros blaškomą laivą sulūžusiu vairu ir neveikiančiu radaru. „Evening Post“ neturėjo jokio supratimo, kur ir kodėl eina, o tai buvo bloga lemiantis ženklas.
Kalbant apie „Rojaus“ organizaciją, tai geresnės temos knygai, turbūt, negalima buvo sugalvoti. Nežinau kaip kitiems, bet man skaityti apie slaptas organizacijas, religines bendruomenes, ar sektas visad būdavo be galo įdomu. Gal dėl to, kad jose kalbama apie uždraustus dalykus, gilias paslaptis ir griežtas taisykles, nežinau. Man iškart prieš akis stoja keli TV serialo „Mentalistas“ epizodai, kuomet pagrindinis veikėjas Patrikas Džeinas bandė demaskuoti religinės bendruomenės vadovą.
Čia gi kalbama apie labai slaptą organizaciją, kurios tikslas buvo padėti į bėdą patekusiems žmonėms susikurti naują gyvenimą, grįžti į jų kasdienybę. Kitaip sakant padėti visiems kas buvo persekiojami, kam teko patirti baimę, smurtą ar siaubą. Organizacijos klientai paslepiami už bendrovės fasado, o pati organizacija yra tokia pat sunkiai surandama, kadangi pati keičia savo buveinės vietą, jos telefonai prijungti per kitų apygardų tinklus, joje dirba žmonės, kurie patys yra „pradanginti“.
Čia taip pat bus ir ta, kuriai reikės „Rojaus“ organizacijos pagalbos, bei du lavonai uoste, kurie, be abejonės, viską sies kartu. Vienu žodžiu nuobodžiauti tikrai nebus kada. O svarbiausia žinote kas? Kad Marklund rašo taip tikroviškai, taip detaliai ir vaizdingai, kad aš jaučiausi kaip viena tu kempinių indams plauti, kurios sugeria viską iki paskutinio lašo. Skaitydamas negalėjau atsitraukti, nedrįsau praleisti bent vieną žodį sakinyje, mat nenorėjau prarasti to malonumo, kurį man teikė šios knygos skaitymas.
Nepamirškime taip pat ir žudiko, kontrabandinio krovinio ir, žinoma, komplikuoto Tomo santuokinio gyvenimo, bei Anikos senelę ištikusios bėdos. Jei manote, kad to neužtenka parašyti gerai knygai, labai klystate. Manau, Marklund sugebėtų išspausti gerą istoriją iš bet ko, juk ne veltui prieš tapdama rašytoja ji ilgą laiką dirbo žurnaliste.
Romane mes sutiksime jau pamėgtus veikėjus Aniką, Tomą, Aną Snaphanę, Andersą Šiumaną ir kt. Jie tokie tikroviški, tokie spalvoti, tokie trimačiai, kad atrodo dar šiek tiek ir tu išgirsi kaip jie kvėpuoja, o ištiesęs ranką galėsi prie jų prisiliesti. Viskas atrodo kaip kažkokia magija ar kerai. Tik skaitant šią knygą pasakymas „skaitydamas tu nugyveni tūkstančius gyvenimų“ įgauna tiesioginę prasmę.
Anikos personažas toks įtikinamas, kad ima apmaudas, kad nesi su ja pažįstamas asmeniškai. Ji yra labai stipri, charizmatiška ir atkakli asmenybė, bet kartu ir labai moteriška, jausminga ir pažeidžiama. Kadangi pats nepasižymiu nė viena iš šių savybių (nebent pažeidžiamumu, kuris nėra gera savybė), tad visad gerbiu tuos, kurie jas turi. Jos personažas man priminė Patricijos Kornvel Kei Skarpetą, kuri taip pat yra savo srities profesionalė, yra tarsi tankas, kuris iškilus kliūčiai ir nesant galimybės ją apeiti, važiuoja tiesiai. Abi jos dirba komplikuotame vyrų pasaulyje, abi jos daro tai, ką sugeba geriausiai, abi jos yra kovotojos už teisybę.
Vienintelis man nepatikęs dalykas buvo, tai... na, tiesa pasakius, niekas neateina į galvą. Na nebent knygos pabaiga, kurios tikėjausi kiek kitokios, bei romano apimtis, man norėtųsi, kad ji būtų dvigubai ilgesnė, arba geriausiu atveju niekada nesibaigtų. Tikiuosi leidykla „Obuolys“ ir toliau leis šią seriją, arba bent išleis trečią ir penktą knygas, kurios sujungtų kitas, lietuvių kalba jau išleistas Marklund istorijas kartu. Linkiu visiems gero skaitymo!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą