Įtartinas gaisras niokoja namą pietų Prancūzijos kurorte. Dvi jaunos moterys – geriausios draugės – įkalintos viduje. Viena bus nužudyta, kita – išgyvens.
Pagrindinė knygos veikėja nubunda stipriai apdegusi veidą ir rankas. Praradusi atmintį ir išvaizdą, ji susitelkia į savo praeitį, tačiau negali suprasti, kas esanti. Ji negali susitaikyti su vienatve, tapatybe, nežinomybe. Kas ji? Paveldėtoja ar jos draugė? Žudikė ar auka? Tik vienas žmogus žino tiesą apie išdavystę tąnakt.
Jauna dvidešimtmetė mergina, ištvėrusi gaisro sukeltus nudegimus, atgauna sąmonę ligoninėje, visiškai praradusi atmintį. Pacientė neprisimena nieko, kas nutiko jai nuo vaikystės, ligi to laiko, kai ji buvo pažadinta ryškios ligoninės šviesos. Merginai praneša – ji Mišelė Izola (Mi), tačiau šis vardas jai nieko nesako, lygiai kaip ir kitos gaisro aukos tapatybė – Domenika Loi (Do). Ar gali būti, kad daktarai klysta ir aukos, bei išsigelbėjusiosios tapatybės supainiotos. Juk mergina visiškai nudegė veidą ir rankas, dėl ko jos negalima atskirti. Mišelė pradeda savo tyrimą ir labai greitai išsiaiškina, kad po išleidimo iš ligoninės pasikeitė ne tik jos eisena ir pomėgiai, bet net ir charakteris. Iki tam tikro momento neįmanoma suprasti, ar nusikaltimas iš tikrųjų buvo padarytas, juk neaišku, kas liko gyvas, nusikaltėlis ar auka?
Taigi, rašytojas Sebastijanas Žaprizo mums pristato gan netradicinį pasakojimą, kurio centre jis pastato atmintį praradusią merginą ir jos paveldėtus didelius turtus. Kartą interviu metu, Sebastijanas Žaprizo yra pasakęs, kad jam detektyvo žanre labiausiai nepatinka tai, kad jo centrinė figūra – detektyvas, tiria įvykius įvykusius praeityje. Na o jis norėtų, kad dėmesio centre būtų ne praeities įvykiai, o dabarties. Šiuo romanu jis tarsi pabando tai pataisyti, mat jo centre stovi ne tiek praeityje kilęs gaisras, kiek merginos bandymas išsiaiškinti, kas ji yra šiuo momentu. Vis dėlto net ir čia negalima visiškai atsisakyti būtojo laiko, mat norint išsiaiškinti dabartį, būtina žinoti praeitį.
Romanas labai netradicinis, jame nėra daug veikėjų, o tie kurie yra, negali pasigirti detaliais portretais. Autorius talentingai klaidina skaitytoją, verčia abejoti savo paties logika, priverčia susimąstyti, ką gi mes iš tikrųjų norime išvysti išsigelbėjusią: gražuolę Mi, ar protingąją Do? Abi jos labai skirtingos, abi jos turi savo skeletų spintoje. Viena beširdė, kita ištikima, viena savanaudė, kita piktavalė, viena intrigantė, kita... Su kiekvienu skyreliu atsiskleidžia vis daugiau merginų skirtumų, vis daugiau jų ydų ir dorybių. Pasiekę knygos pabaigą mes liekame visiškai suglumę, mat nežinome, kas gi iš tikrųjų yra šios istorijos laimėtojas, o kai pralaimėtojas. Galbūt, niekas?
Ir nors ši knyga laužo visus nusistovėjusius detektyvinio žanro rėmus, šis kūrinys, kuris prasidėjo kaip kažkokia pasaka apie tris pusseseres ir pamotę, man tos pasakos sienų taip ir neperžengė. Galbūt, labiausiai dėl to, kad ji yra parašyta žmonėms su šiek tiek kitokiais pomėgiai. Žinote, kai mokiausia mokykloje, ten galima buvo rasti kelis žmonių tipus: populiariuosius, atstumtuosius, vidutiniokus, moksliukus ir tokius, su kuriais neįmanoma buvo rasti jokios kalbos. Tai štai, ši knyga, būtent, ir parašyta tiems keistuoliams. Nors aš pats save buvau priskyręs prie atstumtųjų ir keistuolių, dabar aš suprantu, kad pomėgių prasme, aš esu tas vidutiniokas, arba kaip amerikiečiai pasakytų „average Joe“ (plain Jane). Man norisi paprasto, per daug mąstymo nekeliančio siužeto, su daug veiksmo, įtampos, paslapties ir kitų gero detektyvo atributų. Na o čia mes randame kažką visai kitokio, parašyto tiems keistuoliams, ieškantiems gyvenimo prasmės ir pykstantiems ant viso pasaulio koks gi jis jiems neteisingas. Tokie žmonės siekia pasitelkę knygą išprovokuoti stiprias emocijas, siekia surasti tokį romaną, kuris įsismelktų į jų sąmonę ilgam.
Kaip jau kažkada esu sakęs anksčiau, Sebastijanas Žaprizo bando iš naujo išrasti dviratį. Man labai patinka, kuo šiuo metu yra virtęs detektyvo žanras ir aš visai nenoriu atrasti jame kažko naujo. Jis yra tobulas, jo receptūra tobula, jo pasakojimo stilius yra tobulas, tad vienintelis detektyvinio romano rašytojo uždavinys, mano nuomone, yra prieš rašant kriminalinį romaną, parinkti šiek tiek kitokius ingredientus ir proporcijas, tačiau nekeisti paties recepto esmės. Mėgaukimės detektyvo žanru tokiu, koks jis yra, juk XX a. antra pusė – XXI a. yra paslapties literatūros viršūnė. Na bet jeigu Jūs vis dėlto ieškote kažko visai nestandartinio, kaip tarkim, picos su vynuogėmis (picos su VYNUOGĖMIS!), išbandykite Sebastijano Žaprizo romaną „Pinklės pelenei“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą