Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą į lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti.
Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją... Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina?
Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius – žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.
„Paskutinis lapis“ yra debiutinis prancūzų rašytojo Olivier Truc detektyvas, kuriame mes išvystame policininką Nangą ir jo padėjėją Nansen. Romaną, greičiausiai, galima būtų priskirti Skandinaviškų detektyvų kategorijai, juk visgi jį parašė prancūzas gyvenantis Švedijoje, o romano veiksmas vyksta Kautokeine, Laplandijoje, Norvegijai priklausančiose žemėse. Kodėl leidėjai neuždėjo didelio ir riebaus užrašo „SKANDINAVIŠKA MĮSLĖ“ man neaišku iki šiol, galbūt, pagrindinė to priežastis, kad visgi romanas išleistas Prancūzijoje, o ne Švedijoje. O gal leidėjai paprasčiausiai pamanė, kad kūrinys bus populiarus ir be to, juk rašytojas žada net apsilankyti šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje.
Romano veiksmas mus nukels į Laplandiją, kraštą, kur ilgą laiką nepaisant krikščionybės buvo garbinami ir senieji lapių dievai, tokie kaip Toras, kur vis dar buvo atliekamos egzekucijos sudeginant ant laužo, kur po šiai dienai giedamos šaižios gomurinės giesmės – joikai, kur saulė ilgam dingsta už horizonto, palikdama vietinius gyventojus be šviesos šaltinio, kur žėri žalsva šiaurės pašvaistė, kur pagrindinė transporto priemonė trumpiems atstumams yra ne automobilis, o nedidelis sniegaeigis, o mums tradicines karvių bandas yra pakeitę elnių būriai.
Istorija ras pradžią sausio dešimtąją, pačią nuostabiausią metų dieną – visų žmonijos vilčių dieną. Rytoj vėl patekės saulė. Keturiasdešimt dienų aukštosios plynaukštės gyventojai, vyrai ir moterys, prislėgtos dvasios, stengėsi išlikti, nepalaikomi šio gyvybės šaltinio. Miestelio gyventojai vėl taps žmonėmis, žmonėmis, metančiais šešėlį. Jau kitą dieną jų šešėlis kris keturiasdešimt dviem minutėmis ilgiau. Kalnai vėl įgis savuosius kontūrus ir nuostabų grožį. Saulė ritinėsis per nedidelius slėnius, prikeldama apsnūdusią gamtą, pažadindama graudžią ir tragišką Laplandijos gilumos bevaisių aukštųjų plynaukščių bekraštybę.
Tačiau ta diena visiems įsimins ir taps ypatinga ne vien tik dėl ilgai laukto saulės sugrįžimo, o taip pat ir dėl tradicinio lapių šamano būgno dingimo iš muziejaus sandėlio, į kurį šis atkeliavo, kaip eksponatas parodai visam laikui. Lapiai iškart ima šaukti, kad iš jų vagiama tapatybė, kad juos ir vėl kaip visuomet, diskriminuoja. Na o blogiausia dar lauks priešaky, mat netrukus elnių augintojai praras vieną saviškių, kadangi savo namelyje bus surastas nužudytas vietinis atsiskyrėlis ir ūkininkas Matisas.
Viską ištirti pavedama ne tik vietinei policijai, bet ir elnių policijai, kuri paprastai yra atsakinga už elnių maršrutus, augintojų kivirčus, kritusius gyvulius, jų vagystes ir pan. Tarp tyrėjų bus ir Klementas Nangas, racionaliai mąstantis vyras ir policininkas, kiek paslaptingas ir nešnekus, bei Nina Nansen, jo jaunoji porininkė, visuomet galinti atsakyti į bet kokį klausimą, šviesių plaukų, neįtikėtino grožio, grakšti ir gracinga, mėlynų akių, išraiškingai išduodančių visus jos jausmus. Nina į elnių policiją atvyko dirbti prieš tris mėnesius, prieš tai ji dirbo Švedijos teritorijoje įsikūrusiame generaliniame komisariate Kirunoje.
Šiems dviem tyrėjams teks, ne tik, kad klausinėti liudininkus, raminti protestuotojus, apžiūrinėti numirėlį, ginti elnius, ieškoti įtariamųjų, peržiūrinėti skundų, dėl vagysčių bylas, tyrinėti GPS duomenis, aiškintis priekabiavimo atvejį, bet net ir keliauti į Prancūziją.
Romanas yra labai nekasdieniškas. Nekasdieniški yra veikėjai, nekasdieniška yra veiksmo vieta ir net pats nusikaltimas – būgno dingimas, taip pat yra labai nekasdieniškas. Net ir aukso paieškas mes čia rasime! Knygos siužetas bus labai nenuspėjamas, kupinas veiksmo ir rimto policijos tyrimo. Kaip paaiškės vėliau, viskas slypės kelis dešimtmečius siekiančiame nusikaltime. Kūrinyje bus daug kalbama apie samius – savotiškus indėnus, išguitus iš jų žemių ir analogiškai diskriminuojamus.
Vienas įdomesnių romano akcentų, buvo į knygą įtraukti prašalaitę Nansen, kuri visai nesigaudė veik negyvenamose, pustuštėse Šiaurės dykvietėse ir suvaidino tą Nežiniuko vaidmenį, kuris su viskuo pažindinasi pirmą kartą, tokiu būdu leisdama skaitytojui taip pat daug sužinoti apie Laplandiją ir jos žmonių gyvenimo būdą. Na o konkretus žurnalistinis rašymo stilius darė šį romaną labai detaliu ir išsamiu.
Vienintelis man kiek užkliuvęs kūrinio aspektas, buvo gan lėtas jo tempas. Nors kai kurie kiti romanai, kurių veiksmas vyksta Skandinavijos šalyse, taip pat tuo pasižymi, tačiau knyga „Paskutinis lapis“ man kai kuriais aspektais visgi labiau priminė anglišką mįslę. Ją skaitydamas tu dažnai pasijunti taip, lyg laikas kuriam laikui būtų sustojęs, o išorinis pasaulis paprasčiausiai dingtų. Prie to reikia priprasti, ypač po tokių rašytojų, kaip Sidnis Šeldonas, kurį skaičiau paraleliai su „Paskutiniu lapiu“. Tiesa, prie to galėjo prisidėti ir knygos vertimas ar sakinių struktūra, mat net ir norint paskubinti skaitymą, Jums vis tiek nieko neišeitų.
Knygos pabaiga gal kiek per staigi, palyginus su pačiu kūrinio tempu, tačiau bendro įspūdžio nesumenkino. Kaip debiutinis rašytojo detektyvas, sakyčiau, kad net labai vykęs. Būtinai lauksiu pratęsimų lietuvių kalba, jei jų bus. Kol kas šis romanas neturi analogų lietuviškai, dėl ko ir nusprendžiau jam parašyti penkis balus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą