Rogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales.
Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku.
Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.
„Galvų medžiotojai“ arba „Hodejegerne“ yra dar vienas rašytojo Jo Nesbė kūrinys, šį kartą nepatenkantis į jokią knygų serija (na bent kol kas nėra parašyta pratęsimų).
Jame pasakojama apie atrankos kompanijos „Alfa“ darbuotoją Rogerį Brauną, „galvų medžiotoją“, profesionalų profesionalą, analitišką ir šaltakraujišką žmogų, tikrą melagį, arogantą ir manipuliatorių. Jis dirbo penkiolika metų konkurencijos audras išlaikiusioje vidutinio dydžio darbuotojų atrankos firmoje, kurios metiniai rezultatai siekė nuo penkiolikos iki dvidešimties milijonų. Jis, atrodo, turėjo viską: gražią mylinčią žmoną, 1937-ųjų metų statybos 320 kvadratų namą su sodu ir miško peizažu pro langą, savaime užsidarančius vartus, signalizaciją, vairavo Volvo S80 automobilį, turėjo nuosavą paveikslų galeriją ir pan. Tačiau visa tai kainavo nemažai, o jo, kad ir geros algos tam tikrai nepakako. Kad padengtų savo dideles išlaidas, jis laisvu nuo darbo laiku vogdavo brangius paveikslus iš savo klientų namų. Ir štai vieną dieną žmonos galerijoje rengiamo vernisažo metu, jis susipažįsta su Klasu Grėvė, puikiu kandidatu į vienos firmos vadovo postą ir puikiu kandidatu, padėsiančiu jam praturtėti. Šis turėjo paveikslą, kurį rado slaptam kambary už virtuvės, apie kurį niekas iš giminių nežinojo ir kuris jam atiteko kaip palikimas iš močiutės. Tai buvo „Kalidono šerno medžioklė“, nutapyta paties Pėterio Paulo Rubenso, ir kuris buvo vertas 50-100 milijonų svarų. Na o kai Grėvė pasakė, kad kitą dieną išvyksta į Roterdamą pasiimti nuosavo šuns, o namai bus tušti, kaip Jūs manote, kas šovė Braunui į galvą? Žinoma, aplankyti Grėvės namus. Deja, gerai apgalvotas planas greitai virsta Brauno košmaru, o Grėvės užsispyrimas rasti vagį, paverčia Rogerį patį tapti medžiojamuoju. O gal visgi jis medžiojamas dėl kitos priežasties?
Taigi, romane mes randame pakankamai originalų siužetą, kuris nepaisant greito ir trumpo pasakojimo, čia išpildytas labai puikiai. Rašytojas netgi nepatingėjo ir knygą praturtino įsidarbinimo ir įdarbinimo meno gudrybėmis. Mes sužinosime, ar ūgis turi reikšmės karjeroje, koks turėtų būti rankos paspaudimas, kuo skiriasi kandidatas vyras ir kandidatė moteris, mes išgirsime pokalbių metu kandidatams duodamus testus ir net įsisąmoninsime, kad tyrimais įrodyta, jog pirmasis įspūdis per interviu septyniasdešimt aštuoniais procentais priklauso nuo kūno kalbos ir tik aštuoniais procentais – nuo to, ką iš tiesų sakai. Visa kita priklauso nuo aprangos, pažastų ir burnos kvapo.
Taigi, ši knyga bus ne tik, kad įtraukiantis detektyvas, bet ir padės visiems ieškantiems darbo tapti labiau užtikrintiems. Romanas yra gan greito tempo, jo pasakojimas sklandus ir paprastas, tačiau įtikins ne kiekvieną, mat bus pateiktas iš pirmojo asmens perspektyvos. Nežinau, kaip kitiems, bet man pasakojimas iš pirmojo asmens perspektyvos neleidžia pilnai įsigilinti į knygą, o ir vaizdingumo jame dažnai trūksta. Tačiau labiausiai man knygoje trūko kandžios ir ironiškos kalbos, visai kaip Raimondo Čandlerio knygose. Čia ji būtų tikusi, kaip niekur kitur ir būtų romaną padariusi tiesiog nepralenkiamu.
Labai nustebino rašytojo pasirinktas „Kalidono šerno medžioklės“ paveikslas, apie kurį pasidomėjus internete paaiškėjo, kad jis iš tiesų buvo pavogtas ir kurį laiką dingęs iš akių. O dar ir paveikslo tema – medžioklė – labai tiko prie šio romano. Norėjosi tiesiog pasakyti: „Jo Nesbė, puikiai padarei savo namų darbus“. Galiausiai norėjosi pagirti ir komiškas situacijas, kurios vietomis kėlė nesustabdomą juoką. Ta vieta lauko tualete paprasčiausiai neturi sau lygių. Ne veltui Brauno pavardę galima išversti kaip „rudas“. Jei kūrinyje būtų dar bent šiek tiek logikos, tai ši knyga būtų išvis svajonė.
Apibendrindamas pasakysiu, kad jei ieškote paprasto, trumpo, kiek nerimto ir juokingo detektyvo, šis Jums bus pats tas. Tačiau jei klausiate manęs, ar jis vertas būti nupirktas ir atsidurti Jūsų asmeninėje bibliotekoje, turiu prisipažinti, kad nežinau.
Galiausiai šią apžvalgą užbaigsiu pasakydamas, kad dabar žadu po truputį pradėti skaityti visas Jo Nesbė knygas lietuviškai, tad mano apžvalgų laukite jau netolimoje ateityje. Kita stotelė – „Kraujas ant sniego“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą