Karštą liepos rytą idiliškoje Švedijos atostogų saloje Sandhamne šunį pasivaikščioti išvedęs vietos gyventojas aptinka siaubingą radinį – į krantą išplautą ir žvejybos tinkle įsipainiojusį lavoną.
Kriminalinės policijos komisaras Tomas Andreasonas pirmasis atvyksta į įvykio vietą. Neilgai trukus jis nustato, kad skenduolis – Kristeris Bergrenas, viengungis, kilęs iš žemyninės šalies dalies ir jau prieš keletą mėnesių pradingęs. Visi ženklai rodo, kad tai nelaimingas atsitikimas, bet netikėtai misionierių namuose randamas kitas stipriai sužalotas lavonas. Paaiškėja, kad tai – velionio Bergreno pusseserė, kurią Tomas apklausė Stokholme vos prieš kelias dienas.
Kadangi salos gyventojai, sužinoję tokias naujienas, tampa itin nekalbūs, Tomas kreipiasi pagalbos į savo vaikystės draugę, saloje gyvenančią banko juristę Norą Lindę. Kartu jie mėgina įminti mįsles, užduotas dviejų paslaptingų pašaliečių. Negana to, buvę artimi draugai stengiasi išsiaiškinti, kas nutiko jų pačių gyvenime. Juk tiek vandens nutekėjo nuo to laiko, kai juodu dar būdami jauni drauge džiaugėsi saulėtomis vasaros dienomis...
Kaip jau supratote, mėgstu detektyvus. Skaitau jų daug ir įvairių, pradedant vokiškais ir baigiant amerikietiškais. Vienas įdomesnių detektyvų tipų – Skandinaviški detektyvai. Romanas „Pražūtingas vidurvasaris“, priklauso pastariesiems. Jo veiksmas vyksta Sandhamne, vienoje Švedijos archipelago salų.
Archipelago salų kontūrai buvo neįtikėtinai ryškūs. Kiek toliau, archipelago pakraštyje švelnią gilumos pievų ir lapuočių medžių žalumą keitė akmenuotos uolos ir salos plikais skardžiais, apaugusios vėjo gairinamomis pušelėmis. Pasiekus Runmarę atsiveria savitas Sandhamno įlankos vaizdas – geltonų ir raudonų namelių sangrūda. Dar šešiolikto amžiaus pabaigoje čia jau buvo muitinė ir uostas, miestelis atlaikė rusų armijos žygius ir ledines žiemas, garlaivių eros pradžią ir karo metų izoliaciją. Prie dervuotos prieplaukos stovėjo prišvartuoti kateriai ir jachtos, už jų, aukščiausiame salos taške, stiebėsi senasis uosto švyturys. Kadangi dabar buvo vasara, tarptautinių regatų ir buriavimo varžybų metas, čia buvo privažiavę marios save parodyti trokštančių gražių ir turtingų ponų. Krantinėje prieš Karališkąjį Švedijos buriuotojų klubą knibždėte knibždėjo elegantiškų ir prabangiai apsirengusių damų ir įamžėjusių ponų, nešinų storais pilvais ir dar storesnėmis piniginėmis, išpuikusių ir pabrėžtinai abejingų...
...ir štai karštą tokios vasaros rytą, šioje idiliškoje Švedijos atostogų saloje šunį pasivaikščioti išvedęs vietos gyventojas aptinka siaubingą radinį – į krantą išplautą ir žvejybos tinkle įsipainiojusį lavoną. Iškart pasakysiu, kad, turbūt, geresnės mirties šiam romanui nesugalvosi, juk Sandhamną iš visų pusių supa jūra. Tačiau rašytoja čia nesustoja, ir niekaip neapsisprendžia, kaip gi jai nužudžius savo veikėjus. Žmonės čia skęsta, yra sumušami ir išprievartaujami, nunuodijami ir pan.
Viską ištirti atsiunčiamas kriminalinės policijos komisaras Tomas Andreasonas. Ne nuošaly liks ir jo draugė Nora, kuri visai kaip kokia žurnalistė, bus įvykių sūkuryje ir bandys pagelbėti savo bičiuliui. Taigi pagrindinis romano veikėjas bus 190 cm ūgio policijos komisaras Tomas, bei jo draugė Nora, kuri yra kita svarbi šio romano figūra. Knygos rašytoja ilgai nesvarstė rinkdamasi tarp pagrindinio veikėjo vyro, ir pagrindinės veikėjos moters, o nusprendė nerizikuoti ir pasiūlyti du veikėjus.
Tomas yra gan tipinis policininkas. Be šeimos, be vaikų, bebaigiąs ketvirtą dešimtį, gyvena vienas dviejų kambarių bute. Tomas Andreasonas – policijos komisaras, pernai perėjęs dirbti į Nakos policijos nuovados Kriminalinių nusikaltimų skyrių. Nors policijoje dirbo jau keturiolika metų, aštuonerius iš jų praleido vandens kelių policijoje, tad mokėjo vairuoti visus šios turimus laivus – nuo patrulinio laivelio iki skuterių ir guminių katerių. Archipelagą jis pažinojo kaip penkis savo pirštus. Su kuo tik jis nebuvo susidūręs: nuo laivų vagysčių iki vandalizmo ir pasiklydusių užsieniečių, bei paauglių, išsilaipinusių negyvenamose salose. Tomas buvo tipiškas policininkas – didelis ir pasitikėjimą keliantis šviesiaplaukis vyriškis. Apie Tomą kalbėjo kaip apie gabų, jautrų ir teisingą policininką. Prieš gerus metus jis neteko dukrytės, po ko jo santuoka iširo ir juodu su žmona išsiskyrė. Kadangi Tomas Halės saloje turėjo namą, o šis yra penkiolika minučių kelio iki Sandhamno, jam ir pavedama ten išvykti apsižvalgyti.
Nora Lindė buvo trisdešimt septynerių metų dviejų vaikų motina, garbanotais rusvais plaukais, pažo kirpimu. Buka nosimi ir pilkomis akimis. Ji buvo sportiška, gal kiek berniukiška figūra, sirgo cukralige ir dirbo banke. Tomas buvo vieno Noros vaiko krikštatėvis. Būdami devynerių Nora ir Tomas vieną vasarą drauge praleido buriuotojų stovykloje ir nuo tada tapo geriausiais draugais. Kai Nora pirmą kartą nusigėrė iki žemės graibymo, Tomas išvalė jos drabužius ir parvedė namo. Kai Tomą pavarė jo didžioji jaunystės meilė, Nora guodė jį kaip įmanydama, o būdami paaugliai jie Sandhamno koplyčioje visą vasarą lankė konfirmacijos pamokas. Iš tikrųjų šių dviejų veikėjų santykiai man pasirodė labai įdomūs, bei kėlė mintis apie jų bendrą ateitį vėlesniuose „Sandhamno žmogžudysčių“ serijos romanuose, juolab, kad Noros ir jos vyro santykiai nėra idealūs.
Kalbant apie pačias žmogžudystes, tai jos man pasirodė lyg būtų nustumtos į šalį. Rašytoja labai daug vietos skiria veikėjų ir salos aprašymams. Mes net sužinome iš ko Nora paveldėjo namą, kiek metų Tomo automobiliui, kaip atrodo policijos pastatas saloje, ar kiek knygų yra mirusioje bute. Viveca Sten taip pat labai daug laiko skiria šalutiniams, su byla nesusijusiems dalykams. Kaip antai Norai su vaikais lipdantiems smėlio pilis paplūdimyje, šeimos pasisėdėjimams, banketų lankymams, ar keliavimui į aplinkines salas. Mėgstu, kai detektyvinis tyrimas būna atskiestas šeimyniniais epizodais, bet tik ne atvirkščiai.
Romane policija neturi nė menkiausio supratimo, kodėl nusikaltėlis ar nusikaltėliai nužudė kelis žmonės, nežino nei kas jis, nei kaip užkirsti jam kelią. Tai, galbūt, ir buvo pagrindinis motyvas, vertęs toliau versti romano puslapius.
Iš tikrųjų, jei ši knygą būtų buvusi išleista kietu viršeliu „Skandinaviško detektyvo elito“ serijoje, būčiau sakęs, kad ji neverta savo pinigų. Bet kadangi knygą yra kišeninio formato, o su nuolaida kainuoja vos šešis eurus, man nelieka nieko kito pasakyti, kaip, kad ji tiek ir verta. Nieko per daug įtraukiančio, bet ir nieko per daug nuobodaus. Gal vėlesnės knygos bus kiek įdomesnės, mat net ir Heningo Mankelio pirmoji knyga buvo gan silpna. Romanas labiausiai pritraukia veiksmo vieta ir vasariška nuotaika, kurios čia apstu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą