855-ieji. Iš bestselerio „Žmogžudystė yra menas“ jau pažįstamas garsus literatas ir dar garsesnis Viktorijos laikų Anglijos opiomanas Tomas de Kvinsis su dukra Emile ruošiasi kuriam laikui ištrūkti iš Londono. Tačiau jų planus netikėtai sugriauna amžino rūko gaubiamą miestą staiga vėl sukausčiusi baimė ir nežinia: blausių dujinių žibintų apšviestose gatvėse viena po kitos pasipila paslaptingos žmogžudystės. Aiškėja, kad šįkart žudiko taikinyje – aukščiausių Anglijos visuomenės sluoksnių atstovai, o rašteliai, kuriuos žudikas palieka prie savo aukų, leidžia įtarti, kad grėsmė yra iškilusi pačios karalienės Viktorijos gyvybei. Genialusis Tomas de Kvinsis supranta, kad jo ir ištikimųjų palydovų – Emilės ir Skotland Jardo detektyvų Rajano ir Bekerio – neišvengiamai laukia dar vienas iššūkis, dar vienos žūtbūtinės lenktynės su itin pavojingu, itin išradingu ir kaip niekad grėsmingą planą turinčiu varžovu...
Deividas Morelas mus kviečia į dar vieną jaudinantį nuotykį, vykstantį XIX a. vid. Anglijoje, Karalienės Viktorijos laikotarpiu. 1855 metų Londonas. Prieš keturias dienas dėl siaubingai netikusio vadovavimo armijai Krymo kare, žlugo Didžiosios Britanijos vyriausybė. Miestas skendi chaose ir nepastovume. Netrukus įvykdoma serija brutalių ir apgalvotų nusikaltimų. Kažkas žudo aukštesniosios klasės atstovus ir pilietinius lyderius. Prie kiekvieno mirusiojo randamas raštelis, nurodantis į asmenis, kažkada bandžiusius pasikėsinti į karalienę Viktoriją. Kyla prielaida, kad Karalienė taip pat pavojuje. Vienos žmogžudystės liudytoju tampa ir pats opiomanas Tomas de Kvinsis bei jo dukra Emilė. Vykstant eilinėms pamaldoms Šv. Jokūbo bažnyčioje, nužudoma ledi Kosgrouv. Netrukus paaiškėja, kad nužudyta ne tik ji, bet ir visa jos šeima. Kas žudo šalies išrinktuosius? Vienas asmuo ar visa grupė? Ar toks pats likimas laukia ir Karalienės? Į šiuos ir kitus klausymus atsakymus surasime tik perskaitę šį nuostabų kūrinį.
Taigi kaip jau supratote, pasiėmiau skaityti dar vieną opiomano Tomo de Kvinsio kūrinį, kuris jau yra antroji serijos knyga. Joje mes kartu su de Kvinsiu, jo dukra Emile, bei detektyvu inspektoriumi Rajanu ir jo padėjėju detektyvu seržantu Bekeriu, bandysime sustabdyti seriją mirčių. Reikėtų, galbūt, paminėti ir tai, kad didesnė dalis personažų, tokių kaip de Kvinsis ar Emilė, yra tikri veikėjai, o ne išgalvoti (jie tikrai gyveno XIX a. Anglijoje), tad jų portretai abejonių nekelia. Kiti personažai man pasirodė taip pat be galo įdomūs ir įtikinami, tad tai išties didelis pliusas knygai. Rašytojas juos nesunkiai prikėlė pasitelkęs dialogus, įtikinamas veiksmo scenas ir realių bei išgalvotų faktų mišinį.
Romanas visai kaip ir pirmoji serijos knyga „Žmogžudystė yra menas“ yra tarsi gyva ir interaktyvi enciklopedija, nukelianti mus į XIX amžiaus vidurio Londoną. Autorius tiksliai ir autentiškai vaizduoja Anglijos Viktorijos laikotarpį, detaliai piešia, kaip vykdavo pamaldos bažnyčioje, kaip rengėsi gedintieji, rašo kada buvo įkurta Londono policija, kaip atrodo miesto kalėjimai ir beprotnamiai, kuo buvo skiedžiami gėrimai baruose ir t. t. Romane taip pat daug kalbama apie karališkąją porą, bei monarchiją apskritai. Tas tikrai džiugino ir pelnė dar vieną pliusą knygai.
Vienas dalykas kuo šis šiuolaikinis romanas skiriasi nuo originalių to meto laikotarpio knygų yra tas, kad rašytojas nesikuklino ir žmogžudystes pavaizdavo pakankamai žiauriai. Perrėžtos gerklės, išdurtos akys, pasmaugimas, nugirdymas sugižusiu pienu ir pan. To tikrai nerasi Šerloko Holmso novelėse, tad jaunesnius skaitytojus tai gali kiek šokiruoti.
Visgi luomų pasiskirstymo, to meto chaoso ir Londono aprašymais abejoti netenka. Morelas tikrai turi Dievo duotą dovaną sausus vadovėlinius faktus paversti įdomia ir lengvai skaitoma informacija. Skaitydamas esi perkeliamas į to meto epochą, matai pagrindinius tos epochos privalumus ir trūkumus. Kas galėjo žinoti, kad net pati Anglijos karalienė nešiojo sukneles, kurios žalia spalva buvo paryškinta žiurknuodžiais?! Nuostabu! Arba tai, kad lašiša buvo dažoma raudonais dažais, kuriuose buvo švino! Grįžtant prie Londono, tai jis čia yra toks pats gyvas ir lygiavertis veikėjas, kaip ir kiti knygos personažai. Su savo aukštuomene ir prastuomene, prabanga ir skurdu, dorybėm ir ydom, visuomene ir architektūra.
Kai kas gali sakyti, kad knygos siužetas yra kiek skurdokas, tačiau aš taip nemanau. Romane daug šaunių elementų, be to, ei! Juk tai tik antrasis autoriaus bandymas pasinerti į XIX a. Anglijos Londoną. Autorius dar patobulės ir, galbūt, net perlenks originalius Viktorijos laikotarpio rašytojus. O be to, kas iš Jūsų atspėjo, kas yra tikrasis žudikas?
Apibendrindamas pasakysiu, kad nepaisant nedidelių minusų, manau, kad ši knyga yra verta būti perskaityta. Ji yra ne tik intriguojantis istorinis detektyvas, bet ir puikus žinių apie karalienės Viktorijos laikotarpį šaltinis. Būtų tikrai įdomu sulaukti ir lietuvių rašytojų detektyvų, kurių romanų veiksmas vyktų XVIII-XIX a. Lietuvoje. O jei tokių yra, tai kodėl aš apie juos nieko nežinau?
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą