It was a Tuesday afternoon in midsummer. Paris was deserted–a city of the dead. Jim Barnett sat in his office with his feet on his desk.
He was in his shirt-sleeves. A glass of lager beer stood at his elbow. A green blind shut out the blazing sun. To the prejudiced eye, Barnett’s appearance would have suggested slumber, and this impression would have been strengthened by his rather loud and rhythmical breathing.
A sharp tap on his door made him bring his feet down with a jerk and sit bolt upright.
“No! It can’t be! The heat must be affecting my eyesight.” Barnett affected elaborate astonishment...
Perskaičiau dar vieną Arseno Liupeno istoriją, pavadinimu „Sulūžęs tiltas“. Apsakymas buvo išspausdintas 1929 metais ir pateko į rinkinį „Barnetas ir ko“ detektyvų agentūra“. Jame pasakojama apie tai, kaip į Džimą Barnetą (Arseną Liupeną) kreipiasi inspektorius Bekhauksas, su prašymų padėti jam įminti vieną neaiškų nutikimą. Atokiame Prancūzijos kaimelyje miršta įžymus profesorius. Jis miršta susitrenkęs galvą sulūžus tilteliui ėjusiam per upelį. Profesoriaus kaimynas Luisas Lenormandas prisipažįsta padaręs nusikaltimą, tačiau tyrimą pradėjusi policija labai greitai nustato, kad jis turi stiprų alibi.
Džimas Barnetas pasitelkęs dedukcijos metodą, bei savo įgimtą gebėjimą pastebėti net ir menkiausias smulkmenas, nesunkiai ištiria šį nusikaltimą. Jis ne tik, kad nepatiki šantažu, bet ir atmeta pavydžios žmonos versiją, taip pamatydamas tikrąjį nusikaltėlį.
Išties neblogas trumpas pasakojimas, sekantis geriausiomis klasikinių detektyvų ir rašytojo Artūro Konano Doilio tradicijomis. Apsakymo pabaigoje Arsenas Liupenas kaip visad triumfuoja, bei išeina pavogęs slaptąją vėlionio profesoriaus Saintprikso formulę!
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą