Negras Virdžilas Tibsas, policininkas iš Kalifornijos, atsitiktinai pakliuvęs į Karoliną, padeda tirti gana painią maestro Mantolio nužudymo bylą.
Žymus amerikiečių rašytojas aštraus siužeto romane vaizduoja romantikos gaubiamus policininko Semo Vudo ir Mantolio dukters santykius, policijos komisaro Gilspio atkaklumą, nedidelio miestelio žmonių kasdienybę.
Viena iš priežasčių, kodėl aš skaitau senas knygas yra ta, kad tarp tų senienų negražiais viršeliais galima rasti išties gerų kūrinių. Romanas „Tvankią naktį Karolinoje“ yra vienas iš jų. Jo veiksmas vyksta 1965 metais Pietų Karolinoje. Šis laikotarpis išsiskyrė ne tiek tuo, kad tada kokakola kainavo 15 centų, nebuvo mobiliųjų, žodis planšetė reiškė daiktą popieriui prilaikyti, o fanatiniu laikotarpiu, kada vyko pilietinių teisių judėjimas. Juodaodžiai tada šioje šalyje buvo tiesiog negrai arba nigeriai, jie negalėjo eiti į baltųjų kavinę, nakvoti baltųjų viešbučiuose, važiuoti mašinos priekyje joje esant baltiesiems, ar net dirbti kai kurių baltųjų darbų.
Būtent tokiu laikotarpiu ir veikia vienas pagrindinių knygos veikėjų, juodaodis policininkas Virdžilas Tibsas. Šiame mieste jis buvo palaikytas nusikaltėliu ir atitemptas į nuovadą. O kuomet paaiškėjo, kad jis policininkas iš Kalifornijos, jam buvo primesta ištirti maestro Mantolio nužudymo bylą, mat jei jam nepasisektų, jis bus puikus atpirkimo ožys. Tačiau juodaodis policininkas net nesiruošia pasiduoti, o rengiasi parodyti iš kokio molio yra drėbtas.
Romanas yra pateikiamas daugiausia kitų veikėjų akimis, o ne paties Virdžilo, ir aš šį rašytojo sprendimą puikiai supratau, nes tik taip buvo galima pavaizduoti, ką jaučia kiti žmonės juodaodžių atžvilgiu. Vieniems, tokiems, kaip komisarui Gilspiui, tai tik eilinis nieko nevertas nigeris, kitiems, tokiems, kaip policininkas Semas Vudas, tai kažkas netikėto ir jis nežino kaip elgtis, o kai kuriems, tokiems kaip aukos pažystami, tai nuoširdus žmogus norintis padėti išaiškinti nusikaltimą.
Buvo tikrai įdomu skaityti apie šį įtemptą Amerikos istorijos laikotarpį, o juodaodžio ramumas ir šaltakraujiškumas rasizmo atžvilgiu tiesiog žavėjo. Veikėjas man pasirodė labai įdomus, savotiškas Erkiulio Puaro ir Šerloko Holmso mišinys: jis yra pastabus, tirdamas nusikaltimus naudojasi dedukcija, moka apsiginti. Kiti veikėjai ne ką mažiau įdomūs ir spalvingi, gal tik kietumo jiems truputį trūko. Norėjosi atrasti kažką panašaus, kaip Edo Makbeino knygose, tik su rasinės neapykantos prieskoniu.
Romano pabaiga kiek nuvilianti ir standartinė, paprasčiausiai atsako į klausimą „Kas tai padarė?“ ir primena detektyvo „aukso“ amžiaus romanų ataskaitas randamas knygų pabaigose. Kitaip sakant visi sėdi, o geras dėdė jiems aiškina, kas kaltas dėl vieno ar kito nusikaltimo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą