In his work as a Miami crime scene investigator, Dexter Morgan is accustomed to seeing evil deeds... particulary because, on occasion, he rather enjoys committing them himself. Guided by his dark Passenger – the voice inside him that helps stalk his prey – he lives his outwardly normal life adhering to one simple rule: he only kills very bad people.
Dexter slides through life undetected, working as a blood splatter analyst for the Miami Police Department, helping his fiancee raise her two adorable (if somewhat... unique) children, and always planning his next jaunt as Dexter the Dark Avenger under the light of the full moon.
But everthing changes when Dexter is called to a gruesome double homicide. Dex realizes he’s dealing with someone a whole lot more sinister than he is and it sends the Dark Passenger into hiding. And when something scares your friendly neighborhood serial killer, you know it’s serious...
More used to inspiring fear then experiencing it, Dex must investigate, while simultaneously coping with his demanding family. If he’s to save himself, and those around him, Dexter must pose questions he’s never dared ask – where does evil come from, and does it hide inside everyone...?
Dirbdamas kraujo dėmių ekspertu Majamyje, Deksteris Morganas yra įpratęs matyti žmonių žiaurumus... ypač todėl, kad jis pats juos daro. Vadovaudamasis savo tamsiuoju pakeleiviu (jo vidiniu balsu), išoriškai jis gyvena normalų gyvenimą, tačiau slapta yra serijinis žudikas žudantis tik blogus žmones. Visgi Deksterio laimingas gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai jis pakviečiamas į nusikaltimą padarytą studentų miestelyje. Tamsusis Deksterio pakeleivis pajunta kažką pažįstamo, kažką grėsmingo, ir iškart pasislepia. Deksteris Morganas pirmą kartą gyvenime lieka vienas, pirmą kartą supranta sutikęs jam lygų ir grėsmingą priešininką. Tuo pat metu jis planuoja vestuves ir bando išmokti būti puikiu patėviu savo būsimos žmonos vaikams...
Taigi po ne per ilgiausios pertraukos pasiėmiau skaityti dar vieną Deksterio knygą, šį kartą užsienio kalba. „Deksteris tamsoje“ (Dexter in the Dark) yra trečioji serijos knyga ir seka po knygos „Deksteris. Netikėti jausmai“. Turiu prisipažinti, kad šis veikėjas yra tikrai įdomus, turi savito šarmo, dėl ko ir pelnė mano dėmesį.
Visgi, nors romano aprašymas skamba labai įdomiai, ši knyga man pasirodė silpniausia iš tų, kurias esu skaitęs. Nežinau, ar dėl to, kad skaičiau ją užsienio kalba, ar dėl to, kad Deksteris čia pavaizduotas pasimetęs, silpnas ir atitolęs: jo tamsusis pakeleivis jį paliko, o be jo jis yra tik eilinis žmogus. Deksteris negali susikaupti, negali susikoncentruoti, negali pamatyti akivaizdžių dalykų. Negali žudyti ir juo labiau įsijausti į žudiko kailį. O dar tie šeimyniniai rūpesčiai: vedybų planavimas, medaus mėnuo, persikėlimas gyventi pas Ritą, nejaugi Deksteris tampa paprastu žmogumi? Aišku pats Deksteris taip nemano, jam tai tik priedanga ir nieko daugiau, o va tamsiojo pakeleivio dingimas ne juokais sujaudina žudiką...
O gal visgi ši knyga pasirodė prastesnė dėl to, kad po pirmų dviejų knygų nusprendžiau pažiūrėti kelias televizijos serialo serijas. Jau esu rašęs anksčiau, kad retai žiūriu detektyvinius TV serialus, tačiau šis tikrai yra vertas dėmesio. Peržiūrėjau kokias dešimt serijų 4-5 sezono ir, turiu pripažinti, buvau sužavėtas. Režisierių, aktorių ir kitų komandos narių darbas tiesiog pribloškia. Serialas taip puikiai pagavo, kas svarbiausia Deksterio knygose, kad tai tiesiog akina. Deksterio rūpestingumas Ritai ir vaikams, jo polinkis žudyti, sarkazmas ir humoras, nematomas patėvis, impulsyvi ir besikeikianti Debora, atvaizduoti taip puikiai, kad geriau net nesugalvotum. Knygos yra geros, bet serialas jas stipriai lenkia. Tikrai išlepau, nes po TV serialo knygos pradėjo atrodyti kiek per prastos.
Na o grįžtant prie romano, tai jame be sukepusių ir nukirsdintų merginų, mes dar randame rašytojo bandymą paaiškinti, kodėl Deksteris yra toks koks yra ir kas yra tas jo tamsusis pakeleivis? Ši vieta man pasirodė kiek komiška. Jei pirmoji knyga mums parodė, kad Deksteris išgyveno sunkią vaikystės traumą, po kurios, labai tikėti ir galėjo tapti žudiku, tai šiame romane rašytojas atmeta tai į šalį ir tamsųjį pakeleivi bando paaiškinti, kaip kažkokią tamsią būtybę egzistavusią nuo pat pasaulio sukūrimo. Idėja gal ir įdomi, bet man labiau būtų patikę aptikti tikroviškesnį ir realistiškesnį paaiškinimą. O dar tas grėsmingas ir labai labai tamsus bei piktas priešininkas, atrodo dar šiek tiek ir Deksteris praras savo humoro jausmą. Nepamirškim ir Ritos vaikų, būsimų psichų?! Atvirai pasakius, man nelabai patinka kur link krypsta Deksterio knygos.
Kaip bebūtų, manau, romanas nors ir prisvilęs, bet visgi neblogas. Ateityje žadu perskaityti dar bent vieną Deksterio knygą, bei pateikti jos apžvalgą Jums.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą