„Deidai grįžo namo iš Paryžiaus truputį po vidurnakčio. Namas skendėjo tamsoje, vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nuėjo miegoti nepažiūrėję. Na, turbūt ir neturėtų žiūrėti. Juk Džailsui penkiolika, o Sofi − trylika. Ir tik gerokai įdienojus ponia Deid apsižiūrėjo, kad vaikų nėra“.
Potvynių užlietos Anglijos ir Velso lygumos, nesiliaujantis lietus ir kebli užduotis vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos: surasti du per potvynį dingusius vaikus ir jų auklę. Ar vaikai paskendo, ar jie tebegyvi? O gal jie – vaikeliai girioje?
„Vaikeliai girioje“ (Babes in the Wood) − tradicinė anglų pasaka apie girioje paliktus mirusius vaikus, paukštelių uždengtus lapais. Didžiojoje Britanijoje šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške.
Sėdžiu ir niekaip nesugalvoju, ką čia beparašius. Perskaičiau visas šiai dienai esančias Ruth Rendell knygas lietuvių kalba. Tiesa, jų yra tik trys. Nei daug, nei mažai. Ankstesnės man labai patiko, o va šita tai didelis klaustukas. Knyga nėra kažkokia prasta ar netikus, ji yra tiesiog eilinė ir tiek. Na bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nesiliaujantis lietus, vis labiau primenantis biblijinį potvynį, keičia mažo ir jaukaus anglų kaimelio gyvenimą. Keistomis aplinkybėmis dingsta trys gyventojai: berniukas, mergaitė ir juos prižiūrėjusi auklė. Visi mano, kad jie paskendo ir tik inspektorius Veksfordas galvoja kitaip. Juk ne kam kitam, o jam reikės surasti dingusiuosius ir kaltininkus. Skaitančius anglišką detektyvą pirmą kartą, gali neapleisti jausmas, kad rašytoja tiesiog tyčiojasi iš jų. Ji nuo pat pradžių žino, kas kaltininkas ir kur dingę, bet vis vedžioja juos už nosies ir kiša nereikalingus faktus, ar klaidingus herojų spėliojimus. Žiūrėk, gal jie paskendo? O gal juos pagrobė? O gal dar tas ir anas. Daugelis gali pykti, keiktis ar net klausti už ką jiems tokia kančia? Dalį knygos ir aš taip jaučiausi. Tačiau paskui prisiminiau, kad skaitau visgi anglišką detektyvą. Čia viskas pagrįsta lėtu tyrimu. Klausinėjami kaimynai, gilinamasi į nusikaltimo aplinkybes bei herojų charakterius. Tai suvokus pasidaro iškart lengviau. Patikėkit manim. Knyga nėra labai išskirtinė, kaip kitos mano skaitytos Ruth Rendell knygos, bet irgi žavi savo atmosfera, veikėjais, nelauktais siužeto vingiais ir svarba detalėms. Šią knygą apibūdinčiau kaip... „tradicinę anglišką pasaką“, nes tokia ji ir yra. Svarbiausia tiesiog atsipalaiduoti, neskubėti ir gurkšnojant bergamočių arbatą mėgautis. Pagrindinis knygos minusas yra tas, kad ji priklauso serijai apie inspektorių Veksfordą. Jei nemaišau, tai yra devyniolikta serijos knyga. Dėl to herojai nėra labai detalizuoti (jie plėtojami per kelias knygas), o knyga gali pasirodyti netgi kiek per „sausa“. Pabaiga irgi per daug jau paprasta kaip tokiai puikiai rašytojai. Nesiūlau pradėti pažinties su šia rašytoja būtent nuo šios knygos. Geriau pasirinkti „Krokodilo nasruose“ ar „Pamergė“.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą