Iki to 1952-ųjų rugsėjo Lukas Čandleris nei turėjo paslapčių, nei mokėjo meluoti. Bet ilgą, karštą jo septintųjų metų rudenį padėti nuimti medvilnės derlių į Čandlerių fermą atvyksta dvi grupės lauko darbininkų. Ir staiga į Luko pasaulį plūsteli paslaptys. Žiauri žmogžudystė sukelia miestuke daugybę gandų ir įtarimų. Daili mergina įžiebia užgintas aistras. Dar kitai gimsta nesantuokinis kūdikis... ir kažkas slapčia pradeda dažyti pilkas Čandlerių namo sienas, kol pamažu orų nugairintas statinys sutviska baltuma. Stebėdamas aplinkinį pasaulį mažasis Lukas atskleidžia paslaptis, galėjusias sukrėsti žmonių gyvenimus ir visam laikui pakeisti jo šeimos bei miestuko likimą.
„Kalėdų nebus“ ir „Dažytas namas“ yra du puikūs pavyzdžiai parodantys, kad Džonas Grišemas gali kuo puikiausiai rašyti ne vien tik teisinius trilerius. „Dažytame name“ pasakojama vienos amerikiečių ūkininkų šeimos istorija medvilnės rinkimo metu. Ji yra pasakojama septynmečio akimis ir prasideda darbininkų paieška mieste. Galiu iškart pasakyti, kad visas tas darbas laukuose man buvo kiek artimas ir pažįstamas, nes ir pats būdamas kokių 7-10 metų dalyvaudavau derliaus rinkime, tik ne medvilnės o bulvių. Septynmečio pasakojimas labai vaizdingas, pilnas emocijų ir netikėtų pastebėjimų. Knygos veiksmas vyksta apie 1950 metus, kai retas turėjo televizorių, doleris buvo brangus, o vaikai gaudavo per užpakalį vytele. Knygoje galime išskirti kelis centrinius įvykius. Tai pats medvilnės rinkimas, vieno iš darbininkų įsivėlimas į muštynes, bei kaimynų dukros tapimas motina. Tačiau knygoje yra ir milijonas kitų, ne ką svarbesnių įvykių, kurių stebėtojas ar dalyvis buvo pats smalsusis septynmetis Lukas Čandleris. Tai ir apsilankymas mugėje, ir beisbolo žaidimas, ir besiprausiančios ežere merginos stebėjimas, ir žvejojimas, ir apsilankymas kino teatre, tornado išgyvenimas ir dar daug viso kito. Pasakojimas tikrai labai žavus, pilnas nuotykių ir netikėtų nutikimų, papildytas, iš pažiūros, nekaltais berniuko minčių monologais. Knyga man labai priminė Harper Li „Nežudykit strazdo giesmininko“, tik be rasinės neapykantos potekstės, ar didesnio moralo. Veikėjai tokie pat įdomūs, istorija tokia pat įtikinama. Grišemas nepabijojo išeiti iš savo teisinio trilerio zonos ir pateikti pasauliui kažką rimtesnio, kažką literatūriškai brandesnio. Galiu pasakyti, kad jam tai puikiai pasisekė. Tiesa, man taip ir liko neaišku, ką jis norėjo pasakyti tuo dažytu namu? Kad viskam ateina permainos? Liūdna, net jei tai ir yra kažko naujo pradžia...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą