Paieška

2015 m. vasario 20 d.

„Rinktiniai raštai 10“ ~ Artūras Konanas Doilis

„Rinktiniai raštai 10“
(Artūras Konanas Doilis, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Dėdė Bernakas“ – autoriaus žodžiais tariant, mažasis romanas, kuriame vaizduojamas netikėtumų ir įtampos kupinas Napoleono adjutanto gyvenimo epizodas, piešiamas imperatoriaus portretas. „Žeraro nuotykiai“ – novelių apie narsų imperatoriaus Napoleono karį („Brigados vado Žeraro žygdarbiai“) tęsinys.

Romane „Dėdė Bernalas“ pasakojama apie prancūzą Luji de Lavalį, kuris po tremties Anglijoje, dėl tėvo politinių pažiūrų, šiam mirus, grįžta į Prancūziją. Jau pirmąją dieną jis pakliūna į sąmokslininkų rankas, tačiau dėka dėdės yra išvaduojamas. Grįžęs į Prancūziją ir atmetęs dėdės pasiūlymą vesti jo dukterį, jis papildo imperatoriaus Napoleono gretas, tapdamas jo adjutantu. Romane detaliai piešiamas imperatorius, jo žmona Žozefina, bei kiti artimi jam žmonės. Vaizduojami brangūs vakarėliai, šeimyniniai barniai, svarstoma Prancūzijos ateitis.

Pakankamai neblogas kūrinys, tik, sakyčiau, kiek per trumpas. Užima jis ne tiek jau ir mažai, apie 170 puslapių, bet jame tiek veiksmo, kaip kitose knygose būna penkiasdešimtyje ar mažiau puslapių. Na o šiaip, kūrinys skirtas trumpai nupiešti Napoleoną ir jo aplinką. Kūrinio gale autorius netgi trumpai samprotauja, kas gi buvo Napoleonas? Geras genijus ar blogio demonas? Sakyčiau knygą puikiai tikrų skaityti istorijos pamokoms, praturtintų sausą datų kalimą.

„Žeraro nuotykiuose“ brigados vadas Etjenas Žeraras toliau nesikuklindamas pasakoja savo patirtus nuotykius tarnaujant Napoleonui. Tarnybos metu jis spėja aplankyti Veneciją, Ispaniją, Angliją, Portugaliją, Minską ir kitas šalis bei miestus. Savo kelionių metu jis ne tik sudalyvauja lapių medžioklėje, bet dar ir pasiboksuoja, sužaidžia skvošą, įsivelia į dvikovą, ar pasprunka iš įkalinimo. Galiausiai jo nuotykiai baigiasi nesėkmingu bandymu išvaduoti imperatorių iš įkalinimo Šventosios Elenos saloje.

Sakyčiau dešimtoji rinktinių raštų knyga irgi pasirodė nebloga, nors norėjosi įvairesnių kūrinių. Du kūriniai apie Napoleoną paeiliui – kiek per daug. Na o šiaip, tai perskaičiau visus Doilio kūrinius lietuvių kalbą ir galiu kuriam laikui sakyti „sudie“. Lauksiu naujų knygų.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra