Šiame tome – „Brigados vado žygdarbiai“ – aštuonios novelės apie imperatoriaus Napaleono narsaus kario žygdarbius. Romane „Korosko žūtis“ – „Korosko“ laivu plaukusių įvairių tautų keleivių sunkūs pergyvenimai keliaujant po Afriką.
Galiausiai prisiverčiau pratęsti Artūro Konano Doilio „Rinktinių raštų“ skaitymą. Buvau kiek nusivylęs paskutinėmis knygomis ir metęs jų skaitymą. Daug galvojęs, gerai pailsėjęs, visgi nusprendžiau pratęsti anksčiau pradėtą darbą. Taigi viso to rezultatai yra žemiau.
„Rinktinių raštų“ devintajame tome spausdinami du romanai: „Brigados vado Žeraro žygdarbiai“ ir „„Korosko“ žūtis“.
„Brigados vado Žeraro žygdarbiuose“ mes susipažįstame su Etjenu Žeraru. Išties labai simpatišku personažu, nestokojančiu humoro jausmo, drąsos ir pagyrų sau. „Kai imperatoriui prireikdavo patikimo žmogaus paslaugų, jis padarydavo man garbę, prisimindamas Etjeno Žeraro pavardę, tačiau ši pavardė dažnokai iškrisdavo iš jo atminties skirstant apdovanojimus. Tačiau vis dėlto dvidešimt aštuonerių metų aš buvau pulkininkas, trisdešimt vienerių – brigados vadas, taigi neturiu priežasčių ant jo pykti. Jeigu karas būtų prasitęsęs dar dvejus trejus metus, tikriausiai būčiau gavęs maršalo lazdą, o tai jau tik žingsnis ligi sosto...“ – va taip linksmai apie save pasakoja pats personažas. Knygoje pateikiami aštuoni Žeraro žygdarbiai, kurie man labai priminė Robino Hudo nuotykius. Žeraras ne tik padeda draugui atkeršyti, išvaduoja imperatorių iš sąmokslo, bet dar išlošia laisvę, bei pabėga iš anglų kalėjimo.
Man labai patiko, kad istorijos pateiktos iš pirmojo asmens perspektyvos atsiminimų forma, kad rašytojas Žeraro vardu vis kreipiasi į skaitytoją žodžiais „mano bičiuliai“, kas darė šį personažą dar labiau simpatišku ir artimu skaitytojui. Istorijos parašytos su humoru, labai nuotaikingos. Manau rašytojas pasitelkdamas tik vieną vienintelį personažą puikiai atskleidė linksmąją prancūzų tautos pusę, stipriąsias ir silpnąsias puses. Romanas tikrai pakelianti nuotaiką ir įstrigsiantis atmintyje ilgam.
„„Korosko“ žūtyje“ pasakojama apie tai, kaip grupelę žmonių keliavusių garvežiu Nilo upe po Egiptą, o vėliau išlipusių ir keliavusių prie Libijos dykumos užpuola ir į nelaisvę paima arabai. Jie pareikalauja keliautojus išsižadėti krikščionybės ir priimti Koraną. Prasidėjusi gan nuobodžiai istorija visgi gan greitai užkabino ir sudomino. Stiliumi kiek priminė Žiulio Verno darbus, kuriuose išaukštinama drąsa, draugystė, meilė ir garbė.
Sakyčiau devintoji knyga mane stipriai nustebino ir pralenkė visus lūkesčius. Labai trūko tik originalių iliustracijų, kurias teko matyti internete. Kadangi Žeraro personažas mane tikrai labai sudomino, tai nelauksiu kelių metų iki dešimto tomo skaitymo, kur toliau tęsiami minimo personažo nuotykiai.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą