„Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“ ~ Leif G.W. Persson

„Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“ (Leif G.W. Persson, 2014 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Neįtikimai karštos švediškos vasaros viduryje randama nužudyta jauna Vekšės policijos akademijos studentė. Ką jauna atsargi moteris galėjo laisva valia įsileisti į butą vėlų vakarą? Įtarimas krinta ant savų, kolegų. Paspartinti tyrimo iš Stokholmo be didelio noro atvyksta policijos inspektorius Evertas Bekstriomas. Egoistiškas, tuščiagarbis ir viskam išankstines nuostatas paruošęs Bekstriomas neturi nei pareigos, nei atsakomybės jausmo; visus, išskyrus save, laiko kvailiais, o bent kiek šiltesnius jausmus jaučia tik savo auksinei žuvelei ir alkoholio buteliui. Kad išpainiotų nusikaltimą, visko mačiusiai jo komandai teks sekti menkomis užuominomis, kurios liko bekompromisiškam vadovui „atšaldžius“ pėdsakus.

Kupina juodojo humoro, prikaustanti ir brutaliai realistiška knyga Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės yra detektyvų žanro fenomenas. Po jo Ellroy’aus, Lehane’o ir McBaino kūriniai atrodo kaip pasakaitės vaikams. Negana to, kad vietoj teigiamo herojaus „gauni“ antipatišką tipą, o policijos tyrimo aprašymas verčia gailėtis Švedijos piliečių, Everto paveikslas kelia juoką ir... simpatiją.

Pradėsiu nuo gerų dalykų, nes blogų dalykų šioje knygoje yra apsčiai. Visų pirma, smagu, kad Obuolys turi Skandinaviško detektyvo elito seriją ir pateikia mums daug ir įvairių rašytojų kūrybos (neapsistoja, kaip „Baltos lankos“ tik prie savo Jo Nesbo). Vienos būna geresnės, vienos būna blogesnės. Bet kartais pakliūna ir visai niekam tikusių. „Linda, kaip iš Lindos žmogžudystės“ – vieną iš jų.

Pirmiausia pažvelkime į jos siužetą. Bute randama jauna policijos kursantė. Kaip paaiškėja vėliau, ji buvo kelis kartus išprievartauta ir vėliau nužudyta smaugiant. Iš pažiūros eilinė žmogžudystė, tokia ji ir yra. Tačiau knygoje bandyta išpūsti nežinia kokio dydžio burbulą. Padaryti ją nežinia kokio svarbumo, netgi suteikti ritualinių motyvų.

Tyrimas man pasirodė per daug jau tikroviškas ir nuobodus. Koks Džonas Le Kare dirbo šnipu ir jo šnipų romanai per daug tikroviški, per daug nuobodūs. Čia lygiai tas pats. Leif G. W. Persson yra garsus Skandinavijos kriminologas ir psichologinių portretų sudarytojas, todėl visas dėmesys tam ir skirtas. Norėtųsi, kad būtų duota didesnė valia vaizduotei, būtų nepabijota perlenkti lazdos. Tarkim Patricija Kornvel irgi rašo labai tikroviškai, bet ji moka sudominti skaitytoją. O čia praktiškai visa knyga, tai sausas policijos tyrimas. Norėtųsi aštresnių pojūčių, didesnės paslapties, arba bent jau įdomesnio pagrindinio herojaus gyvenimo. O čia atrandame tik dar vieną minusą...

...pats herojus niekuo neįdomus. Asmeninio gyvenimo nulis, žmonos nėra, vaikų nėra, tėvų nėra, tik va žuvytę akvariume turi, kuri ir ta knygos viduryje nudvėsta. Detektyvas Evertas Bekstriomas – žemas, drūtas, storžievis tipas, klastingas ir kerštingas, labai bjaurus. Bjauresnis net už detektyvą Frostą. Anas bent jau šmaikštus ir sako viską į akis, o šis tik keikia visus paeiliui. Jam galvoje tik papai ir alus, o visi kiti kolegos – suknisti piderai ir lezbės. Nejučia pradedi galvoti, kad gal ir pats rašytojas yra kažkoks seksistas, rasistas ir dar homofobas?! Labai abejoju, bet tokios mintys buvo kilusios.

Knygos veiksmas vyksta Vekšėje. Dar neteko skaityti Skandinaviško detektyvo, kur veiksmas vyktų būtent šiame mieste, tad galėjo būti puiki proga supažindinti skaitytoją su šiuo miestu. Kas čia įdomaus, kokie kultūriniai paveldai, žmonės ir t. t. Deja, visas knygos veiksmas vyksta tik arba viešbutyje, arba policijos nuovadoje, tad kažko įdomaus nelaukit. Sužinojau tik tai, kad miestas yra už šimto kilometrų nuo jūros, teismai čia griežti, o „maistas čia šūdinas“. Šie žodžiai ne mano, o pagrindinio herojaus.

Galiausiai viskas išaiškinama kažkokio paprasto, vos ne atsitiktinumo dėka (tos pačios DNR). Dar laukiau kažkokio kabliuko, bet taip ir nesulaukiau. Kur įtampa? Kur mįslė? Kur intriga? Kur sukrečianti atomazga? Jau ne vieną kartą esu sakęs, kad rašytoju būti irgi reikia talento. Reikia žinoti kas patinka skaitytojui, reikia mokėti tai duoti skaitytojui. Tačiau to neužtenka. Reikia rasti ir būdą tai pateikti įdomiai ir priimtinai. Ne į temą, bet paimkim, kad ir serialą „Be namų negerai“. Ten tiek dramos, veiksmo, įtampos, ašarų ir džiaugsmo. Žiūrėdamas esi tiesiog perpildytas emocijomis. Va to paties aš laukiu ir iš gero detektyvo. O čia tik eilinė sausa policijos istorija ištempta iki beveik 550 puslapių! Šiuo metu skaitau knygą „Gandrų skrydis“. Nežinau kaip bus toliau, bet pradžia tikrai daug žadanti.

Visad prastai jaučiuosi kažką supeikęs, bet kartais būtina tai padaryti, nes nėra išeities. Tikiuosi dar bus kitų Skandinaviško detektyvo elito serijos knygų ir jos bus daug geresnės. Ši įstrigs atmintyje ilgam, bet ne iš gerosios pusės.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.