Paieška

2015 m. sausio 21 d.

„Pamergė“ ~ Ruth Rendell

„Pamergė“
(Ruth Rendell, 2003 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

„Pamergė“ – psichologinis trileris. Jo veikėja – aktorystės meno ragavusi, keistame, klaikiame name gyvenanti Senta, pasivadinusi Vagnerio operų herojės vardu. Ji gyvena fantazijų pasaulyje, balansuodama ant beprotystės ribos, įsikalusi į galvų, jog tokie įsimylėjėliai kaip ji ir jos išsirinktasis Filipas neprivalo laikytis visuomenėje įprastų moralės normų. Kad įrodytų jai savo meilę, reikalauja iš mylimojo nužudyti – nesvarbu, ką. Ir prisiekia tai padaryti pati. Jis leidžiasi įtraukiamas į šį makabrišką žaidimą, kuris galiausiai sunaikina jo meilę. „Ar jis mylėjo Sentą vien už jos grožį? O ką jis manė apie jos minčių grožį, ją pačią arba jos sielą?“. Ir ši jos prigimties pusė pasirodė šlykšti, nesveika, deformuota, o pati Senta visai nebepanaši į jo idealą – žydinčios gamtos deivę Florą.

Dar viena rašytoja moteris, kurių paskutiniu metu daug pakliuvo. O dar sako, kad vyrai renkasi daugiau rašytojus vyrus. Jei moteris parašo gerą detektyvą, man nemaišo. Na o su Ruth Rendel kitaip ir nebūna. Jos knygos, tai tarsi smūgis į veidą šlapiu skuduru. Atgaivina ir pakelia iš miegų. Verčia susimąstyti, kas būna, kai žmogus peržengia elementarias žmogiškumo ribas. Knygoje pasakojama apie tai, kaip Filipas dalyvaudamas sesers vestuvėse susipažįsta su pamerge Senta. Ji supranta, kad atrado savo išrinktąjį, o jis tiki jos žodžiais. Kad įrodytų vienas kitam jų begalinę meilę, jie turi nužudyti po žmogų. Tačiau knyga nėra tokia paprasta kokia gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ruth Rendell rašo psichologinius detektyvus ir tai jai puikiai sekasi. Knygoje veiksmas rutuliojasi lėtai, nuo to, kaip įsimylėjėliai susipažįsta, pirmą kartą susipyksta, iki kraupios pabaigos. Įtampa išlaikyta visos knygos metu, personažai įdomūs, vietomis net gąsdinantys. Skaitydamas kartu su Filipu nepasitiki Senta, pradedi nebeatskirti, kas tikra, o kas išgalvota. Imi viskuo abejoti, pasimeti. Stebina ir autorės gebėjimas įsijausti į savo personažus, pavaizduoti jų minčių potvynius ir atoslūgius. Pabaiga kaip visad gera, nors, tiesa pasakius, tikėjausi daugiau dramos.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra