Diamonds are Forever is the fourth of Ian Fleming’s James Bond novels and sees the secret agent tracking deadly jewels across America... Meet Tiffany Case, a cold, gorgeous, devil-may-care blonde; the kind of girl you could get into a lot of trouble with – if you wanted. She stands between James Bond and the leaders of a diamond-smuggling ring that stretches from Africa to the States via London. Bond uses her to infiltrate this gang, but once in America the hunter becomes the hunted. Bond is in real danger until help comes from an unlikely quarter, the ice-maiden herself...
Ketvirtojoje knygoje „Deimantai amžiams“, superagentui Džeimsui Bondui tenka tirti deimantų kontrabandą. Šioje knygoje Didžiosios Britanijos vyriausybė imasi aiškintis stambias deimantų, esančių britų kolonijų kasyklose, vagystes. Vagysčių grandinės pradžia prasideda Siera Leonėje, vėliau deimantai keliauja į Londoną, o iš ten per vandenyną į Jungtines Amerikos Valstijas. Pagal turimas žinias, viskam vadovauja Amerikos gangsteriai. Kadangi kalba eina apie darbą už Jungtinės Karalystės ribų, į tyrimą įtraukiama MI6 (Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba). Kadangi atvejis nėra iš lengvųjų, visa našta griūna ant agento 007 pečių. Čia Džeimsas Bondas apsimetęs deimantų kurjeriu turi pasiekti vagysčių grandies pabaigą ir padaryti tam galą. Nors knygos aprašymas skamba puikiai, deimantai, gangsteriai ir pan., visgi knygą aš priskirčiau prie vidutinių. Idėja į knygą įtraukti deimantų kontrabandą ar Amerikos gangsterius yra tikrai gera, bet didesnę knygos dalį, lygiai du trečdalius, Džeimsas Bondas dalyvauja žirgų lenktynėse, lankosi purvo vonios procedūrose, ar lošia kortomis Las Vegase. Visas veiksmas prasideda tik paskutiniame knygos trečdalyje. Čia Bondas išaiškinamas, kankinamas, jam tenka sprukti ir t. t. Buvo įdomu skaityti apie Džeimso Bondo ir Felikso draugystę, taip pat patraukė romantiškos scenos su Tifani, pabėgimo epizodai, bet tuo viskas ir baigiasi. Teko skaityti įvairių spėliojimų, kodėl knyga gavosi tokia, lengvai sakant, niekam tikusi ir, mano nuomone, įtikinamiausias spėjimas greičiausiai būtų tai, kad leidėjai per daug spaudė Flemingą parašyti knygą pagal terminą. Taip pat gero nepridėjo ir tai, kad pakankamai ilgą istoriją buvo bandyta įsprausti į tuos 200-300 puslapių, kaip ankstesnėse knygose. Jano Flemingo knygos yra tikrai neblogos ir vertos dėmesio, bet ši knyga tiesiog nėra viena iš stipriausių. Aš ją priskirčiau prie tokių, kaip „Rojalio Kazino“ ar „Vyras su auksiniu pistoletu“. Knyga nebloga, bet poros karatų, visai kaip tikram deimantui, jai pritrūko. Reikėtų pastebėti, kad filmui buvo parašytas originalus scenarijus, praktiškai neturintis nieko bendro su knyga. Tai irgi viską pasako.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą