Ričmondą apsiautus žiemai, šaltis persmelkia ir teismo medicinos ekspertės Kei Skarpetos gyvenimą. Jos mylima dukterėčia Liusi rizikuoja gyvybe, dalyvaudama narkotikų kontrolės agentūros operacijoje Majamyje. Nauja policijos vadovė nori, kad Kei departamentas taptų pavaldus jai. Be to, kažkas įsilaužia į elektroninio pašto dėžutę. Sukrėsta šių įvykių Skarpeta baiminasi, kad išeis iš proto. O galbūt kažkas tyčia bando įstumti ją į tokią būseną? Tačiau asmeninės problemos netrukdo patyrusiai teismo medicinos ekspertei dirbti savo darbo.
Konteineryje rastas suiręs žmogaus kūnas. Nebeįmanoma nustatyti nei tapatybės, nei mirties priežasties. Kei Skarpetai tenka narplioti „juodąją bylą“. O vienintelis pėdsakas – ant konteinerio aptiktas užrašas „Geros kelionės, vilkolaki“.
Uosto konteineryje randamas jau irti pradėjęs lavonas. „Juodoji byla“, arba kitaip neatpažintas kūnas. Vėliau kažkas nušauna ir stipriai išniekina pardavėją. Netrukus Skarpeta sužino, kad tai gali būti serijinio žudiko, praminto „vilkolakiu“, mat jis serga reta genetine liga, darbas... Išties nebloga knyga iš CSI serijos. Daug tiriamosios medžiagos, nuo to, kaip nuimami pirštų antspaudai nuo lavono, iki kaip tiriamos tatuiruotės ar ką gali atskleisti įrimo kvapas. Knyga prasideda nuo to, kaip kažkoks Bentonas Veslis ką tik miręs, o Skarpeta dėl jo sielvartauja. Jis buvo nukankintas ir nužudytas. Sakau „kažkoks“, nes nieko apie jį nežinau, o kaltinti dėl to reikėtų leidėjus, kurie knygas lietuvių kalba leidžia biesas žino kokia tvarka. Iš tikrųjų nežinau, kodėl leidykla pasirinko išleisti būtent šią knygą, nes joje daug kas kartojasi iš ankstesnių knygų. Skarpetai artimas žmogus žūva – jau buvo tai panaudota ankstesnėse knygose, kažkas išlaužia jos paštą – jau buvo panaudota, kažkas eilinį kartą pasikėsina į ją – jau buvo panaudota. Viską atpirko tik neįprasta byla, o būtent pamišęs plaukuotas psichas. Kalbant apie tai, kas įvyko po paskutinės mano skaitytos Kornvel knygos, tai Marinas pažemintas pareigose. Skarpetos mažoji dukterėčia Liusi jau spėjo išaugti, išeiti iš „FTB“ ir įsidarbinti „Alkoholio, tabako ir šaunamųjų ginklų biure“. Beje pasirodo ji yra lesbietė. Na o Skarpeta pradėjo vėl rūkyti. Iš tikrųjų Kornvel knygos išsiskiria savo tyrimo pobūdžiu, bet mane labiau traukia patys veikėjai. Kei Skarpeta yra tikro, nuoširdaus žmogaus pavyzdys. Net keista, kad dirbdama tokį darbą, kur visą dieną tenka matyti numirėlius, yra tokia supratinga ir nuoširdi. O gal kaip tik tai leidžia jai suprasti, kokia trapi ir vertinga yra žmogaus gyvybė. Savo ruoštu Pitas Marinas yra tvirto, tačiau taip pat nuoširdaus ir rūpestingo žmogaus pavyzdys, beje turinti ir neblogą humoro jausmą. Šauni porelė! Nėra ką daugiau pasakyti, išskyrus tai, kad laukite vėlesnių knygų apžvalgų, nes jų tikrai bus.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą