Pats garsiausias A. Burgesso romanas „Prisukamas apelsinas“ buvo išleistas 1962 m. Šis kūrinys ir 1971-aisiais pasirodęs Stanley Kubricko filmas pelnė autoriui pasaulinę šlovę.
Romano veiksmas vyksta ateityje, nors nei šalis, nei laikas nenurodyti. Knygos herojus Aleksas, kaip ir dauguma paauglių, maištauja, tačiau šis maištas, kurį pats Aleksas vadina „ultrasmurtu“, peržengia visas ribas. Plėšimai, pjautynės, muštynės, žmonių užpuldinėjimas gatvėse ir net žmogžudystės – tokia maištaujančio Alekso ir jo šutvės kasdienybė.
Smurtas šią kompaniją įkvepia ir suteikia prasmės gyventi. Kai kurios romano scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais, nors nuo „Prisukamo apelsino“ laikų buvo parašyta daugybė išties šiurpių kūrinių. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas buvo uždrausti rodyti daugybėje valstybių. Kad ir kaip būtų keista, Alekso smurtas nykios totalitarinės valstybės fone nėra betikslis. Tai – kova su veidmainiška ir bailia visuomene.
Knygoje vartojama savotiška šnekamoji kalba, autoriaus vadinama nadsaty. Tai slaviškų žodžių, angliško rimuoto slengo ir paties A. Burgesso sukurtų žodžių mišinys. To meto jaunimo slengo autorius vengė, nes buvo įsitikinęs, kad jis pernelyg greitai sensta.
Kontraversiškas kūrinys, daugelio visaip nagrinėjamas, analizuojamas, apkalbamas ir interpretuojamas. Aš savo ruoštu knygas skaitau ne tam, kad paskui rašyčiau kažkokius rašinėlius, o tam, kad gaučiau pramogą. Šią knygą nusprendžiau perskaityti po knygos „Fazanų žudikai“. Joje šis kūrinys ne kartą minimas, tad norėjosi sužinoti, kuo jis jau toks ypatingas. Kūrinys toks visai kaip ir nieko, per viduriuką. Jame pasakojama apie vaikinuką Aleksą, kuris su savo chėbra užsiiminėja ne pačiais švariausiais dalykais žemėje. Jie plėšia, muša, prievartauja ir kitaip išsidirbinėja. Galiausiai prieinama prie žmogžudystės, kurios kaltininku lieka pats Aleksas. Išduotas draugų jis atsiduria kalėjime. Po kelių metų cypėje, jam pasiūloma eksperimentinė gydymo programa, kuri turėtų pažaboti jo norą smurtauti. Kokia iš to nauda? Laisvė po programos baigimo. Pirmoji knygos dalis, kur rašoma apie nepilnamečių smurtą, man pasirodė šiaip sau. Visai nežavėjo tas smurtas, o ir baisenybių esu skaitęs daug didesnių. Asmeniškai mane knyga sudomino tik Aleksui atsidūrus kalėjime. Vėliau sekė gydimo programa, o tada gyvenimas laisvėje. Iš esmės kūrinys, manau, tapo toks garsus labiau dėl laiko, kada buvo parašytas. Dabar vargiai sukeltų tokį susidomėjimą. Kaip bebūtų, man patiko pasakojimo maniera, tas toks ale nesenstantis slengas, ironija ir Alekso apatija. Kūrinys gan trumpas, tad norint perskaityti kažką istoriškai skandalingo, nėra jau taip ir sunku. Kalbant apie pabaigą, tai jei to paskutinio trumpo skyrelio nebūtų, kaip jo nebuvo pirmuosiuose leidimuose, tai, manau, kūrinio nebūčiau supratęs, būtų likęs paprasčiausiu smurto atlasu. Na o dabar mintis gan aiški – iš visko išaugama. Aš va dabar pagalvojau, kad kai mokiausi mokykloje, tai buvo tikrai pilna ten visokių metalistų ir panašiai. Kiek iš jų liko šiai dienai, turbūt, vienetai. Kiek iš jų tokiais liks lygi pensijos – dar mažiau. Kalbant apie filmą, tai jo nesu matęs ir pamačius reklaminį filmuką, tai visai ir nenoriu pamatyti. Jei atvirai, tai primena kažkokį briedą.
Šiek tiek plačiau apie knygą: „Prisukamo apelsino“ herojus Aleksas, kaip ir dera jaunuoliui, maištauja („Ir iš tiesų, o broliai, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais?“). Tačiau, tarkime, J. Salingerio herojų „maištas“ – vidinis, tylus, jį ne taip lengva išgirsti, J. Kerouaco, nors deklaratyvesnis, atmieštas anarchizmu, bet vis viena pacifistinis, o Alekso maištas galutinai hipertrofuotas, destruktyvus – tai savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“, jo žodžiais tariant. Rafinuotas klasikinės muzikos mėgėjas Aleksas yra tikras smurto virtuozas, prievartos menininkas „iš pašaukimo“. Dar būdamas, jo paties žodžiais kalbant, „kūdikiško amžiaus“, jis jau patenka į pataisos namus, dar nesulaukęs pilnametystės, spėja įvykdyti kelias žmogžudystes. Smurtas įkvepia jam kūrybinio entuziazmo, suteikia gyvenimo pilnatvę. Jei ne trumputis, vos keleto puslapių, paskutinis skyrius, romanas virstų tiesiog smurto apoteoze (tai iš tiesų galima prikišti J. Kubricko filmui, kuriame toji paskutinė dalis praleista, tad filmas baigiasi blogio triumfu). Beje, šis skyrius buvo praleistas ir „Prisukamą apelsiną“ pirmą kartą leidžiant JAV. Be menkiausios abejonės, tai kontroversiškiausias knygos skyrius, kurį ne vienas kritikas yra pavadinęs „dirbtiniu“. Jį galima peikti ar girti, tai kiekvieno skaitytojo teisė, o mes savo ruožtu norėtume atkreipti skaitytojų dėmesį į tą faktą, kad šis skyrius ypač svarbus struktūriniu požiūriu: knygą sudaro trys dalys, kiekviena – iš septynių skyrių, ginčijamas skyrius yra septintasis trečios dalies skyrius. Turėdami omeny tai, kad A. Berdžesas puikiai išmanė muzikinę harmoniją, manome, jog dvidešimt pirmasis romano skyrius nėra atsitiktinis, toks, kurio galima nepaisyti ar lengva ranka atsisakyti.
„Prisukamas apelsinas“ anaiptol nėra pigus trileris. Kraują stingdančios smurto scenos – tik priemonė atskleisti herojaus psichinę būklę, apčiuopti priežastis, kurios verčia jį šitaip elgtis. „Ir ko jūs visi iš proto kraustotės, negaliu suprast, – stebisi kitas knygos personažas, Alekso auklėtojas. – Tyrinėjam šią problemą – kapstomės jau visą šimtmetį, bet nepasistūmėjom nė perplauką. Pats iš geros šeimos, mylintys tėvai, smegeninę turi neprastą. Ar kipšas tave apsėdo?“.
Tačiau kad ir kaip paradoksalu būtų, Alekso smurte neretai žmoniškumo yra daugiau nei jaunimo auklėtojų bei dorovės sergėtojų veiksmuose, pilkoje betono daugiaaukščių kasdienybėje, valstybės valdytojų gražbylystėje ar net tėvų, išsižadėjusių sūnaus, „meilėje“.
Alekso smurtas – tai kova prieš veidmainystės ir baimės kupiną, asmenybes verčiančią „prisukamais apelsinais“ visuomenę.
Rusiško leidimo pratarmėje A. Burgessas paaiškina pastarosios mįslingos frazės kilmę. Kokniai (Londono Ist Endo gyventojai, šnekantys savotišku dialektu) apie keistus, neįprastus reiškinius sako, kad jie „kreivi kaip prisukamas apelsinas“. Be to, A. Burgessui, septynerius metus praleidusiam Malaizijoje, anglų kalbos žodis orange (apelsinas) asocijuojasi su malajų kalbos žodžiu orang (žmogus), ir, kaip sako autorius, „aš negaliu nesusimąstyti apie tai, kas nutinka, kai šitie patys orang-orang (tokia malajų kalbos daugiskaitos forma) totalitarinėje valstybėje virsta bedvasiais mechanizmais“.
Toliau pratarmėje A. Berdžesas pamini, kad tie esminiai, labiausiai jam rūpimi klausimai daugelio Vakarų skaitytojų liko nepastebėti iš dalies dėl aštraus, prikaustančio visą dėmesį siužeto, iš dalies dėl labai neįprastos jaunojo knygos herojaus šnekos. Įprastinio, greitai senstančio slengo autorius vengė – jam rūpėjo sukurti kalbą, kuri, nors ir dirbtinė, būtų atspari laiko poveikiui.
Apsilankęs Leningrade ir pamatęs anuometinius stileivas, A. Burgessas suprato, kad kalba turi būti tarptautinė, nes jaunimo nusikalstamumas – tarptautinis reiškinys. Taip iš dviejų pasaulio kalbų – anglų ir rusų, – pastaroji, beje, tuo metu buvo didžiausios pasaulio totalitarinės bendruomenės kalba, – ir gimė šaunusis romano herojų žargonas.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą