Paieška

2014 m. rugpjūčio 22 d.

„Kūnų mylėtojai“ ~ Mikis Spileinas

„Kūnų mylėtojai“
(Mikis Spileinas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Išgirsti bet kokius riksmus Niujorke nėra kažkas labai keista ar ypatinga. Tačiau vidury nakties negyvenamų Niujorko kvartalų dykroje pasigirdęs kraują stingdantis mažo berniuko klyksmas nuskambėjo tikrai neįprastai. Iššokęs iš mašinos Maikas Hameris akimirksniu išvydo vaiko siaubo priežastį – rusvaplaukės moters lavoną, kurį kažkas, matyt, bus mėginęs paslėpti šiukšlių krūvoje...

Knygą sudaro romanas „Kūnų mylėtojai“ ir apysaka „Netikša Banermanas“.

Pirmiausia pakalbėjime apie trumpą apysaką „Netikša Banermanas“. Kūrinys kaip ir neblogas, tik pati įžanga pasirodė kažkokia nevykusi. Nuo pirmų puslapių neaiškų, kokių motyvų vedamas herojus imasi aiškintis dviejų tipų iš mafijos sindikato pasirodymą jo vaikystės namuose. Atomazga taip pat per greita ir ne per daug įdomi. Kalbant apie romaną „Kūnų mylėtojai“, tai romanas kaip romanas, nors man tie amerikietiški „kietuoliai“ sekliai nelabai praeina. Paragavus Raimondo Čandlerio veikėjo Filipo Marlou, visi kiti atrodo per daug jau nevykę. Istorija pasakoja apie kelių merginų mirtis. Visas jas sieja tik vienas dalykas – verslas modelių agentūroje. Kuo toliau tiriama, tuo byla tampa neaiškesnė, į akiratį išlenda įvairūs žymūs žmonės, narkotikai ir t. t. Knygos pagrindinis veikėjas Maikas Hameris, tipiškas „kietuolis“. Jis nešiojasi 45 kalibro pistoletą, geria viskį, turi gražią sekretorę ir meilužio etiketę. Jis dirba gatvėse, kur gauti kulką yra taip pat lengva, kaip „išsinuomoti“ prostitutę. Jis bebaimis ir veikia vedamas tik savo nuojautomis ir instinktais. „Kieto“ detektyvo mėgėjams turėtų patikti Mikio Spileino knygos. Aš visgi nusivylęs per daug jau monotoniškais ir vienas į kitą panašiais jo kūriniais. Labiausiai nervina panašaus turinio knygose tai, kad viskas klostosi, kaip pagal filmo scenarijų. Herojai lengvai įveikia kliūtis, lyg šių nė nebūtų. Va po ranka išklibusios grotos, ar vėjas iš palankios pusės. Net truputį juokinga darosi. Va Marlou nors „kietuolis“, bet dažnai gauna į marmūzę. Jei ne „Detektyvo meistrų“ serija, tai net nebūčiau skaitęs šios knygos. Į lietuvių kalba yra išversta nemažai šio rašytojo kūrinių, tad mėgėjams yra kuo džiaugtis.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra