Tai trečioji japonų siaubo literatūros meistro K. Suzukio knyga iš garsiosios „Skambučio“ epopėjos. Įspūdingas metafizinis trileris, kuriame viskas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čia siaučia dar baisesnis virusas, kurio plitimą gali sustabdyti tik vienas žmogus. Būtent jam lemta ieškoti atsakymų Naujosios Meksikos dykumose ir sužinoti, kokią paslaptį slepia mokslininkų projektas „Kilpa“...
Ar šį kartą žmonija bus pasmerkta? Ar vienas žmogus pajėgus pasipriešinti blogiui? Kas iš tikrųjų yra „Skambutis“?
Turiu pripažinti, kad Kodzis Sudzukis į savo knygas įtraukia tikrai baugias temas. Ne kažkokius ten monstrus, vaiduoklius ar vampyrus. Ne! Kai ką paprastesnio, bet ne ką mažiau bauginančio – tai įvairias ligas ir virusus. Ankstesnėse „Skambučio“ knygose tai buvo kraujagyslių užsikimšimas, kuris sukeldavo infarktą, šį kartą pasirinkta dar baisesnė tema – vėžys. Tai liga, kurią daugelis iš mūsų stengiamės apeiti iš tolo, o visko, kas su tuo susiję – vengiame. Juk žymiai lengviau gyventi pasaulyje, kuris yra pilnas meilės, gėrio ir džiaugsmo. Taip elgiuosi ir aš, tad skaityti apie šią ligą buvo baugu ir netgi šlykštoka. Žodis „vėžys“ arba „metastazės“ knygoje buvo pavartotos, turbūt, milijoną kartų, tad su kiekvienu nauju žodžiu norėjosi knygą mesti kuo toliau. Nemėgstu skaityti panašaus turinio knygų dar ir dėl to, kad po to visad jaučiuosi lyg būčiau aptaškytas kokiu purvu. Be to, turbūt, ir patys japonai pasakytų, kad tokia knyga gera aura irgi nepasižymi. Kaip bebūtų, knygoje buvo ir įdomių minčių. Autorius knygoje samprotauja ir vėžį sulygina su būtinu evoliucijos elementu, kuris žmogų daro pranašesniu. Tik, deja, kol tas pranašumas bus pasiektas, turės praeiti daug laiko ir turės mirti daug žmonių. Autorius tai sulygino su žuvų mėginimu išeiti į sausumą. Žuvys puldavo į krantą ir išpuolusios iš vandens žūdavo. Turėjo praeiti daug laiko ir daug žuvų turėjo žūti, kol galiausiai jos išlipo į sausumą, kitaip tariant – evoliucionavo. Taigi čia kažkas panašaus. Knygoje gilinamasi į gyvybės paslaptis, ieškoma jos ištakų. Taip pat buvo įdomu perskaityti ir kaip autorius šią knygą susiejo su ankstesnėmis „Skambučio“ dalimis. Kas skaitė antrąją knygą, turėjo pamatyti, kad trečiajai vietos kaip ir nebebuvo. Ten viskas baigėsi tuo, kad visi buvo apkrėsti virusu ir išsigelbėjimo neliko. Šioje knygoje autorius puikiai iš to išsisuko, pasakydamas, kad tai buvo paprasčiausia... simuliacija. Neaiškinsiu plačiau, kad nesugadinčiau įdomumo, jei visgi kažkas užsimanys perskaityti knygą. Pabaiga pasirodė irgi įdomi bei intriguojanti. Visgi pasakysiu, kad mano nuomone, autorius per daug jau įsikabino to savo „Skambučio“ pasaulio. Talentą rašyti tikrai turi, bet rašo visgi gan monotoniškai ir pasikartojančiai. Vėl ir vėl bando iš naujo prikelti tą savo „Skambutį“, nors geriau susitelktų ties naujais projektais. Ateityje dar skaitysiu knygą „Tamsus vanduo“, vien tam, kad paneigčiau savo pasakytus žodžius. Susidomėjusiems pasakysiu pradėti nuo pirmosios knygos, o šią geriausia imti iškart po antrosios, nes kitaip pabaiga gali likti neaiški.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą