„Pietų Afrika. 1854-ieji“ ~ Žiulis Vernas

„Pietų Afrika. 1854-ieji“ („Trijų rusų ir trijų anglų nuotykiai pietų Afrikoje“, Žiulis Vernas, 2001 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Romane Žiulis Vernas dar sykį pakviečia smalsų skaitytoją į mokslo, atradimų ir mokslininkų pasaulį, kuriame irgi netrūksta nuotykių. Trys anglų ir trys rusų mokslininkai nuvyko į dar laukinę Pietų Afriką išmatuoti dienovidinio vieno laipsnio dydį, kuris XIX a. kėlė nemažai ginčų. Romano siužetą ir sudaro jų ekspedicijos istorija, įveiktos gamtos kliūtys, susidūrimai su vietos gyventojais, grėsę dideli pavojai ir mokslinė pergalė.

Vienas iš daugelio rašytojo aprašytų ekstraordinarių kelionių nuotykių, šį kartą vykstantis pietų Afrikoje. Knygoje gausu nuotykių, spalvingų gamtos peizažų, įvairios gyvūnijos ir augmenijos – visko, kas ir pridera Žiulio Verno knygoms. Nelabai tik supratau iki galo, ką tie keliautojai ten matavo. Kažkokius dienovidinius, atstumus, trikampius ir pan. Jei atmesime visus su matavimais susijusius mokslinius faktus ir nuobodžius terminus, gaunasi tikrai įdomus ir nuotykių kupinas kūrinys. Gaila, kad vaikystėje jo neskaičiau. Įspūdis būtų daug stipresnis. Žemiau pateikiamas kūrinio aprašymas iš knygos: skaitytojas netrukus atvers pirmąjį romano puslapį ir pasiners į mums gana tolimą, menkai pažįstamą ir suprantamą pasaulį – Pietų Afriką. Nors europiečiai Juodojo žemyno pietuose pasirodė XVII amžiaus viduryje, tačiau apie vidinius jo rajonus bemaž nieko nenutuokė dar net ištisą šimtmetį. Šias sritis tyrinėjo tiktai atskiri misionieriai, kurie, ištaikę šiek tiek laiko nuo svarbiausios savo misijos – gelbėti vietos gyventojų sielas, nuosekliau ar paviršutiniškiau kreipė žvilgsnius į nepažįstamąjį žemyną. Bene svarbiausias tyrinėjimų centras buvo misijų stotis Kurumane, kurią 1820 metais įsteigė Robertas Mofetas. 1841 metų kovo mėnesį čia pasirodė jaunas škotas Deividais Livingstonas, kuriam likimas lėmė tarti naują žodį Pietų Afrikos tyrinėjimų istorijoje. Beveik šešiolika metų jis gyveno vidiniuose Pietų Afrikos rajonuose, steigė vietos gyventojams mokyklas, gydė ligonius (buvo gydytojas), studijavo čiabuvių kalbas ir papročius, darė geografinius, geologinius ir biologinius stebėjimus. Nuo 1848 metų Livingstonas ne sykį perėjo Kalahario dykumą, gyveno tarp bečuanų ir makololų, keliavo palei Zambezę, klaidžiojo po miškingus Angolos užkampius. Šis gydytojas ir misionierius žemėlapyje pažymėjo daugelį Afrikos teritorijų, apie kurias nieko nežinojo europiečiai. 1856 metų gruodžio mėnesį Livingstonas grįžo į Londoną, čia buvo labai pagerbtas ir gavo nemažai mokslinių apdovanojimų. Po metų jis išleido knygą „Misionieriaus kelionės ir tyrinėjimai Pietų Afrikoje“, kurioje paprastai ir nuoširdžiai pasakojo apie savo klajones ir nuotykius, žinia, jis visai nesirūpino ir nesistengė kaip nors išgražinti savo tekstą literatūrinėmis puošmenomis. Galimas daiktas, kad jo paprastumas, griežtas dokumentalumas, gausybė faktinės medžiagos, aiškiai išreikšta simpatija vietos gyventojams ir patraukė skaitytojus. Taigi knyga labai išgarsėjo, netrukus buvo pakartotinai išleista. 1858-1864 metais Livingstonas vėl keliavo po vidines Pietų Afrikos sritis, o grįžęs parašė kitą knygą – „Pasakojimas apie keliones Zambeze ir jos intakais“ (1865 m.). D.Livingstono darbai, taip pat ir jo knygos, greitai išgarsėjo visoje Europoje. Be abejonės, jų nepastebėti negalėjo ir Žiulis Vernas. Jis buvo bene pats pirmasis rašytojas, savo grožiniuose kūriniuose panaudojęs žinias, kurias pateikė didysis keliautojas. Kaip matysime, jo romane Pietų Afrika. 1854-ieji gausu nuorodų ir apeliacijų į mokslininko veikalus. Žiuliui Vernui Deividas Livingstonas buvo neabejotinas autoritetas, žinia, tai neturėtų stebinti šių dienų skaitytojo, nes dar net kelis dešimtmečius nė vienas mokslininkas negalėjo lygintis su garsiuoju tyrinėtoju surinktos medžiagos išsamumu ir kokybe. Ž. Vernas norom nenorom turėjo gausiai remtis Livingstonu, nes jo pasirinktoji romano tema – trianguliacinio tinklo nubrėžimas ir geodeziniai matavimai – visiškai netiko nuotykiniam kūriniui. Kas turėjo reikalų su geodezija, puikiausiai žino, kad tie matavimai yra be galo nuobodūs, monotoniški ir standartiški. Matyt, ir pats Ž. Vernas netrukus įsitikino, jog pasirinko gan nedėkingą temą, todėl, ilgai nedelsdamas ir pateikęs tik būtiniausias žinias, sutelkė dėmesį į antraeilius epizodus, parodė tikrai išskirtinę išmonę, pradžiugino skaitytoją aukščiausios prabos literatūrinio meistriškumo puslapiais. Kas be ko, Ž.Vernas šiame romane išjuokė primityvų nacionalizmą, kuris privertė bendrą sunkų darbą dirbančius žmones beprasmiškai ir nuožmiai susipykti. Matyt, šią siužetinę liniją autoriui padiktavo sustiprėjęs Rusijos ir Didžiosios Britanijos imperijų priešiškumas. Tačiau Ž. Vernas buvo didelis humanistas, be galo tikėjęs žmogaus protu ir jo veikla, todėl pavojaus akivaizdoje privertė savo herojus suvokti, jog „čia dabar nėra nei rusų, nei anglų, yra tiktai europiečiai, susivieniję pavojaus akimirką“. Dviguba anglų-rusų mokslinė ekspedicija turėjo išmatuoti dienovidinio vieno laipsnio dydį, taigi atlikti tais laikais tikrą mokslinį žygdarbį. Ž.Vernas kaip paprastai gebėjo ekspedicijos kasdienius sunkumus susieti su spalvingais veikėjų charakteriais, įtikinamai aprašyti nuotykius, bet nenutolti nuo realybės ir nepasiduoti vaizduotei, nors niekas anais laikais nebūtų jo įtarę perdedant: ne, jis rėmėsi mokslo turimomis žiniomis net piešdamas peizažą ar aprašydamas gyvūnus. Skaitytoją vis labiau trauks europiečių kelionė per dykumą ir susidūrimas su priešiška makololų gentimi. Po ilgo išsiskyrimo abi grupės – anglų ir rusų – vėl susijungia Skorcefo kalno viršūnėje, kai gresia mirtinas pavojus, nes šimtai čiabuvių kėsinasi juos sučiupti. Vis dėlto europiečiai išsigelbsti ir toliau tęsia darbą. Nepamiršta Ž.Vernas papildyti savo pamėgtų keistuolių mokslininkų galerijos. Šiame romane tai – Nikolajus Palanderis, kuris, tikrindamas logaritmus, nuklysta nuo būrio, kelias dienas nei valgo, nei geria, kol bičiuliai jį išgelbsti bemaž iš krokodilų dantų. Kitas išsiblaškėlio nuotykis – jį užpuola babuinas ir atima visą ekspedicijos dokumentaciją – rejestrus. Žodžiu, romane veikia nuostabūs žmonės nuostabioje gamtoje, turėdami nuostabų tikslą – gausinti žmonijos žinias. Sunku šiais laikais nepasiilgti tokių asmenybių...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.