Romano veiksmas vyksta Venecijoje, kur beveik nebūna nusikaltimų, garsiajame operos teatre. Deja, nepasiseka maestro Helmutui Velaueriui, pasaulinio garso dirigentui: vieną vakarą spektaklio pertraukos metu į jo kavą kažkas įberia cianido. Su kitu pagrindiniu veikėju – komisaru Guido Brunečiu – skaitytojas susiduria jau pirmuosiuose romano puslapiuose. Komisaras Guido Brunetis, užuot ieškojęs „ką būtų galima apkaltinti“, aiškinasi, koks žmogus buvo nužudytasis, kaip ir kuo jis gyveno. Komisaro įsitikinimu, supratus aukos gyvenimo būdą, išaiškės, kas norėjo jo žūties. Korektiškam ir įžvalgiam Brunečiui bedėliojant nusikaltimo fragmentus ryškėja sukrečiamas ištvirkavimo ir keršto paveikslas, verčiantis apsispręsti, kas yra ir kas turėtų būti teisinga, ir suabejoti dėl to, ką įstatymas gali padaryti ir kas turėtų būti padaryta.
Kritikos manymu, Donnos Leon detektyvas Guido Brunetis turėtų tapti teisėtu George’o Simenono legendinio inspektoriaus Megrė įpėdiniu.
Pirmasis romanas „Mirtis la fenice teatre“ gimė gana netikėtai. Besiklausant La Fenice teatre operos repeticijos ir bekalbant apie garsų dirigentą, vienas draugų pareiškė, kad galėtų tą žmogų užmušti. „Nedaryk to. Leisk tai padaryti man, tik knygoje“, – pasiūlė Donna Leon. Po pusmečio baigtas romanas iškeliavo į Japoniją, kur, laimėjęs detektyvinio romano konkursą, pelnė Suntory apdovanojimą.
Tai yra pirmoji mano perskaityta Donna Leon knyga. Pirma norėčiau išsiaiškinti kai kuriuos niuansus, kuriuos beskaitydamas pastebėjau. Ant knygos nugarėlės rašoma, neva Brunetis yra Megrė įpėdinis. Su tuo nelabai sutikčiau. Simenono rašymo stilius daug konkretesnis, netuščiažodžiaujama, vartojama daug nutylėjimų. Su Megrė personažu panašumas, sakyčiau, kad tiek vienas, tiek kitas, yra vedę, tiesa, Brunetis dar turi vaikų. Donna Leon rašymo stilius man labiau priminė Agatos Kristi kūrybą, nors Kristi knygose labiau vyrauja dialogai, ko čia nėra. Bet bent jau šios knygos visa ta teatro atmosfera, kad nužudomas vienas asmuo, o kaltininkų ieškoma iš tos žmogaus aplinkos, labai primena jos stilių. O ir nužudymo metodas – nuodai, labai agatakristiškas. Kai kas Donna Leon knygas lygina su Andrea Camilleri kūryba. Visiškai nesutikčiau. Skirtingas rašymo stilius, visai kitokia veikėjų charakteriai, mažiau konkretumo. Pagrindinis panašumas, kad veiksmas vyksta Italijoje. Aišku aš negaliu spręsti apie rašytoją ir jos stilių iš vienos knygos, gal tiksliau būtų sakyti, kad ji turi po truputį panašumo su kiekvienu anksčiau išvardintu rašytoju. Pirmas knygos įspūdis nei geras, nei blogas. Gal tiesiog likau ne per daug sužavėtas. Todėl, ir dar todėl, kad turiu kitą knygą, būtinai dar skaitysiu šios rašytojos romanus. Noriu, kad patiktų, nes yra išleista nemažai knygų, ir dar ruošiamasi išleisti. Be to, vėlesnės knygos labiau atskleidžia rašytojo talentą, būna labiau apibrėžtas rašymo stilius. Dar norėčiau paminėti, kad man visai patiko tas elementas, kad detektyvui suteiktas vedusios žmogaus statusas, jis turi vaikų. Paprastai mano skaitomose knygose detektyvas yra vienišius, savotiškas atskalūnas, ir aš galvojau, kad tai visai puiku. Bet tie šeimos epizodai, bendravimas, žaidimai, visai praturtino knygą. Kartu buvo proga pailsėti nuo paties tyrimo, jis neprailgo. Kol kas knygą vertinu per viduriuką, žiūrėsiu, kaip bus su kitom. Jei patiks, skaitysiu ir daugiau.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą