„Šalta mirties ranka“ ~ Ross Macdonald

„Šalta mirties ranka“ (Ross Macdonald, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

„Helena gulėjo ant šono tuoj už durų. Kaktoje apvali kulkos skylė, ant grindų – kraujo klanelis. Jo pakraščiuose kraujas buvo sukrešėjęs. paliečiau jos veidą – jis buvo jau atšalęs. Pažvelgiau į savo laikroduką – devynios valandos septyniolika minučių...“.

Rosas Makdonaldas, vienas populiariausių Amerikos detektyvinio žanro autorių, gimė San Franciske 1915 metais. Baigė Mičigano universitetą, dėstė įvairiose mokyklose. Daugiau kaip dvidešimt metų rašo romanus. Pagrindinis jų veikėjas – privatus seklys Lu Arčeris, visuomet pasiryžęs padėti silpnam, likimo nuskriaustam žmogui, drąsiai keliantis aikštėn „šio pasaulio viešpačių“ nusikaltimus. Lu Arčeris yra vienas iš „privačių akių“, tokių, kaip Semas Speidas ar Filipas Marlou, papildantis „kieto“ detektyvo žanrą. Arčeris unikalus ne vien tuo, kad apima net tris dešimtmečius, bet ir išplėtojo žanrą, prisitaikantį prie kintančios visuomenės. Formulė, kurią Arčeris pasitelkia išaiškindamas praeities nusikaltimus, atspindinčius graikų tragedijas ir Biblijos aliuzijas, tampa Roso Makdonaldo prekinių ženklu. Nors Arčeris daug kuo primena Filipą Marlou, pagrindinis skirtumas yra tame, kad jis yra labiau atviras, jautrus ir empatiškas. O tai labai jaučiama ir šioje knygoje. Jis ne tik klauso žmones, bet ir girdi ką jie sako. Nori jiems padėti, net jei jam iš tai jokios naudos. Ir šį kartą apsiėmęs surasti dingusią kliento žmoną net neįtarė, kad teks įsipainioti į rimtą žmogžudystę. Surasti žmoną bus tik lengviausia užduotis, o įrodyti jos nekaltumą, tai jau kur kas sunkiau. Juo labiau, kai ant galvos kaba dar kelios senos žmogžudystės, dėl kurių kaltininkų galima būtų ir suabejoti. Tačiau Arčeris rimtas vyrukas ir rimtus dalykus jis mėgsta kramtyti pietums.

Tai mano pirmoji pažintis su Rosu Makdonaldu ir sakyčiau pakankamai vykusi. Man patiko gan detalus aplinkos ir įvykių aprašymas, kas retai pasitaiko „kieto“ detektyvo kūriniuose. Taip pat veiksmas rutuliojasi gan palengva, tad spėji susigaudyti visuose įvykiuose, nepraleisdamas kokios svarbios detalės. Išskyrus knygos pabaigą, kuri, sakyčiau, yra pakankamai paini: nekalti tampa kaltais, mirę prisikelia, motinos tampa žmonomis ir pan. Kol kas, sakyčiau, po Raimondo Čandlerio, šis rašytas yra labiausiai vertas dėmesio „kieto“ detektyvo atstovas. Verta skaityti, kas yra tokio žanro detektyvo mėgėjas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.