„Smuiko balsas“ – istorija apie nužudytą jauną labai gražią moterį, apie didį menininką, dėl tam tikrų aplinkybių pasirinkusį atsiskyrėlio gyvenimą, ir kai ką daugiau. Taip pat tai pasakojimas apie nesusipratimus, o Montalbanas, kurio asmeninio gyvenimo istorija tęsiasi nuo „Užkandžių vagies“, turės nuspręsti, ar nori visiškai pakeisti savo gyvenimą.
„Komisaras vardu Salvas Montalbanas buvo kilęs iš Katanijos ir jei norėdavo ką nors išsiaiškinti, išsiaiškindavo.“ Montalbanui išsiaiškinti – tai pasinerti į veiksmo aplinką, užuosti, įsižiūrėti, ir tai visai kas kita nei deduktyviai paaiškinti, kaip daro pėdsekiai teismo ekspertai. Bet tai ir ne užjausti ar suprasti, kaip elgtųsi kiti detektyvai filantropai. Anaiptol. Vigatos komisaras garsėja savo lakonišku sarkazmu, o aiškintis nusikaltėlio motyvus jam nemaloniausia tyrimo dalis. „Ši dalis man bjauriausia, nes turiu nusigręžti nuo faktų ir pasinerti į žmogaus mintis – viską, apie ką jis mąsto. Rašytojui tai nebūtų sudėtinga, bet aš tik paprastas knygų, kurias laikau geromis, skaitytojas“ – kartą pasakė komisaras. Taigi apie supratingumo rodymą žudikui negali būti nė kalbos.
Istorija prasideda tuo, kad Montalbanas yra priverstas važiuoti į vieno pažįstamo žmonos laidotuves. Jiems su kolega Galu bevažiuojant tarnybiniu automobiliu, jie atsitrenkia į šalikėlėje paliktą mašiną. Nieko ypatingo neatsitinka, visi lieka sveiki, tačiau tą naktį Montalbanui nesiseka užmigti. Atsikėlęs jis nuvyksta į vilą, kur buvo palikta sudaužyta mašina ir įeina į namo vidų. Pakyla į antrą aukštą ir miegamajame randa moters lavoną. Jis buvo teisus. Jo nuojauta jo neapgavo. Čia buvo kažkas antgamtiško. Gražios moters lavonas buvo perkreiptas, apsuptas sudraskytos paklodės. Netrukus prasideda tyrimas, tačiau jam įpusėjus, Montalbanas nuo jo nušalinamas, neva dėl darbo metu padarytos klaidos. Greitai surandamas ir žudikas. Tačiau Montalbanas tuo netiki ir pradeda savo slaptą tyrimą. Komisaras nebūtų savimi, jei neišspręstų šios painios, it smuiko melodija bylos. Tuo metu komisaras dar turi suspėti susitvarkyti ir savo asmeninį gyvenimą, kuris vis po truputį griūva.
Tai jau ketvirtoji mano skaityta Andrea Camilleri knyga. Kiek perskaičiau, visos patiko. Labai paprastai, lengvai skaitomi detektyvai, tikra atgaiva sielai. Personažai tikroviški, įdomūs, gamta – Sicilija patraukia savo peizažais, skonių deriniais. Inspektorius vaizduojamas pirmoje vietoje ne kaip policininkas, bet kaip žmogus su savo mintimis, norais ir poreikiais. Visos knygos patraukia savo kalba, humoru, mąstysena, yra įdomios, malonios, tikrai vertos skaityti. Beliko perskaityti dar vieną knygą ir šiai dienai bus visos.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą