Pagrindinis „Juodosios linijos“ veikėjas – prancūzų bulvarinio laikraščio žurnalistas Markas, susidomėjęs Malaizijoje sulaikyto žudiko Žako Reverdi byla. Jis nori išsiaiškinti žudymo motyvus ir parengti skandalingą reportažą, todėl užmezga ryšį su žudiku, kalinčiu Malaizijoje. Šis liepia atvykti į Malaiziją ir sekant jo instrukcijomis, eiti žmogžudysčių pėdsakais ir įspėti žudymo ritualo paslaptį. Markas taip ir padaro. Tačiau jo melas ir išsiaiškinta tiesa netrunka atsigręžti prieš jį patį.
Grangé trileris ne tik atskleidžia stulbinančią žudiko istoriją, bet ir praskleidžia žiniasklaidos bei garsenybių pasaulio užkulisius, atspindi realius jo skandalus (princesės Dianos, Mari Trentinjan žūtys).
Pasiėmiau knygą skaityti, bet ji man pasirodė per daug paini, sudėtinga, per daug sunkiai skaitoma. Mečiau. Vėliau grįžau, bet vis tiek mečiau. Tada pasirausiau ir susiradau knygos audio knygą, o tada viskas ir prasidėjo. Iškart noriu pasakyti, kad šią knygą klausyti yra žymiai maloniau nei skaityti, todėl čia aprašyta ir perduota patirtis gauta skaitant ausimis.
Ar prisimenate Thomas Harris „Avinėlių tylėjimas“, kuriame agentė Klarisė padedama psichopato daktaro Hanibalo bando surasti kitą žudiką maniaką pasivadinusį Bizonu Bilu? Čia istorija kažkuo panaši, tik Grangé žvelgia žymiai giliau. Šioje istorijoje žurnalistas bando surasti tyro blogio šaknis. Jis apsimetęs psichologijos studente Elizabete susisiekia su žudiku ir pasileidžia žaisti jo psichologinį žaidimą. Jis seka žudiko pėdsakais Malaizijoje, Kambodžoje, Tailande, taip bandydamas įžvelgti pačias giliausias žudiko pasąmonės kerteles...
Šiaip kaip minėjau, bent jau man, knyga pasirodė sunkiai skaitoma. Gan sudėtingas ir painus rašymo stilius. Sunku susigaudyti kada pereinama nuo vieno veiksmo prie kito, kada mintį keičia prisiminimai ir pan., tačiau šiek tiek labiau įsigilinus, istoriją galima sekti. Pradžia buvo pakankamai vangi nors kinematografiška, vaizdinga. Istorija pradėjo judėti į priekį žurnalistui Markui susisiekus su žudiku. Prasidėjęs žaidimas įtraukia savo kraupiąją puse. Rašymas tampa greitesnis, šaltesnis, kupinas nervingumo ir įtampos. Personažai įtraukia savo gyvenimo istorijomis, yra puikiai atskleisti. Siužetas yra realistiškas, tikroviškas. Visos tos kelionės ir psichologinės įžvalgos, įtampa ir tiesos ieškojimas labai įtraukia, knyga tampa sunkiai paleidžiama.
Nesu didelis tų visų „psichopatinių“ trilerių mėgėjas, bet ši knyga yra geras tokio žanro pavyzdys. Žymiai baisesnė, žymiai kraupesnė, žymiai sudėtingesnė nei „Avinėlių tylėjimas“. Jei pastarojoje visos pajėgos buvo sutelktos ties tuo, kaip sugauti žudiką, tai čia, kaip įžvelgti žudiko pasąmonę, priežastis kodėl jis žudė. Ką mes sužinosime? Kaip mes jausimės? Ar tikrai žudikas turėjo priežastis žudyti? Ar sužinota tiesa netaps dar didesniu košmaru? Klausimai į kuriuos galime atsakyti tik mes patys. Įtampa į knygos pabaigą tampa tiesiog nepakeliama, net ausis užgula. Pabaiga įtraukianti ir įdomi.
„Juodoji linija“ turi visus reikalingus ingredientus geram laiko praleidimui: žudiką maniaką, įtampą, kelionę ir nuotykius. Tikroviška ir įtikinamai parašyta.
Norėčiau tik žinoti ar visos šio rašytojo knygos yra tokios sudėtingos, „sunkios“ teksto prasme. Būtų visai nieko pasiimti kokią kitą knygą, nors kiek prisibijau jo stiliaus ir žiaurumo. Po šios knygos reikės pasiimti kokį nedetektyvinį romaną, nes ilgai dar knygą apmąstynėsiu. Tikrai ne vaikams.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą