„Fortūna stovėjo prieškambaryje. Po laiptais buvo įrengta spinta. Jis pravėrė ją. Viduje buvo tamsu, bet tamsoje žibėjo kažkieno akys. Fortūna įėjo į vidų. Jis uždegė kišeninį žibintuvėlį ir pamatė kampe susigūžusią mažą mergytę. Jos veidelis buvo iškamuotas ir murzinas, ji buvo visiškai menkutė ir nusigandusi dar labiau spaudėsi į kampą.”
Tai vienas iš daugelio išaiškintų akylaus dakaro-seklio Redžinaldo Fortūnos nusikaltimų.
Knygą sudaro apsakymai: „Dingęs vyras“, „Mėnulio akmenų vagis“, „Pobūvis su įžymybėmis“, „Žibuoklių ferma“, „Hiosciaminas – geri nuodai“, „Mažasis namas“.
Pasakysiu trumpai glaustai. Apsakymai gal ir nieko, tokie paprasti, Viktorijos laikų, bet gan lengvai nuspėjami. Pats seklys Fortūna man nelabai kuo išsiskyrė, nebent savo grubumu bendraujant su policininkais. Jei jau rinktis kokį serijinį seklį, tai mano nuomone, geriau Šerloką Homsą, ar tėvą Brauną. Jie labiau išskirtiniai, turintys savo asmenybę, o ir bylos žymiai sudėtingesnės ir painesnės.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą