„Robinzonas Kruzas“ ~ Daniel Defoe

„Robinzonas Kruzas“ (Daniel Defoe, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐4/5.

Jaunasis Kruzas ištroškęs nuotykių palieka tėvo namus ir išplaukia į nežinomybę. Patyręs šiurpių nuotykių ir sudužus laivui jis atsiduria negyvenamoje saloje. Čia išgyventi jis gali pasikliaudamas vien savo žiniomis ir jėgomis. Robinzonas Kruzas tyrinėja salą, išmoksta medžioti, prasimanyti maisto, susikuria namus, prisijaukina laukinių gyvūnų, kovoja su atplaukiančiais kanibalais ir skaičiuoja dienas...

Jo draugais tampa išgelbėtas laukinis žmogus ir papūga. Praleidęs saloje ilgus metus, Robinzonas Kruzas grįžta namo.

Tai vienas pirmųjų ir garsiausių nuotykių romanų pasaulyje. Jis sukurtas remiantis tikra istorija.

Jau seniai norėjau perskaityti šitą knygą. Ji buvo mano planuose ir kai vienas pažįstamas paprašė ją paskolinti, nusprendžiau, kad ir man laikas ją įveikti. Deja patingėjęs (na metai eina į pabaigą ir pan.) ir žinodamas, kad yra šios knygos garso knyga, pasiėmiau ją paklausyti. Iškart pasakysiu, kad karts nuo karto paklausau vieną ar kitą knygą ir realiai nesu kažkoks priešas garso knygoms, arba šiaip manau, kad jos prastos. Iš tikrųjų nematau didesnio skirtumo tarp perklausytos ir perskaitytos knygos. Kai kurios knygos netgi atvirkščiai, įdomios tampa kai jas perklausai, o ne perskaitai. Va tokia tiesa, na bet kaip gi su Robinzonu Kruzu. Pagal mane, tai šią knygą geriau imti skaityti. Vien dėl to, kad ji pateikiama pirmojo asmens akimis, o be to lengviau įsijausti į veikėją, kai savo galvoje girdi savo, o ne svetimą balsą. Juk skaitydamas tu esi tas pasimetęs, vienišas Robinzonas Kruzas. Tokia mano nuomonė. Na bet ką aš galiu pasakyti apie pačią knygą. Istorija ir veikėjas man patiko. Jis toks žemiškas, tikras. Jo žinios siekia mano žinias, jis nėra kažkoks mokslininkas, kaip dažnai būna, pvz., Žiulio Verno knygose, ypač jei prisiminsime panašios idėjos romaną „Paslaptingoji sala“. Čia žmogus yra vidutinybė, kaip ir mes visi. Jis nežino kaip žiesti puodus ar gaminti įrankius. Jis yra paprastas, išsigandęs, jaučiantis. Kiek išskirtinesniu jį daro tik jo noras išlikti, bei ta tvirtybė, kuri veda jį į priekį ir neleidžia nuleisti rankų bei pasiduoti. Jo kantrumas ir atkaklumas. Knyga kurioje rasime vieno žmogaus istoriją iki ir po nelaimės. T. y. iki ir po to, kai jis atsiduria negyvenamoje saloje. Nemaža dalis knygos skirta jo kelionėms po pasaulį, darbą jūroje ir vėliau savose plantacijose. Tik vėliau jis vienos kelionės metu, laivą užklupus audrai, atsiduria negyvenamoje saloje. Man patiko, kad knyga nėra sausai mokslinė. Čia yra ir gilių minčių, biblinių pamąstymų. Pavyzdžiui man patiko mintis sakanti, kad kartais reikia save palyginti ir su kažkuo paprastesniu, kad tu pastebėtum savo privalumus, o ne lyginti vien tik su už tave aukštesniu, ir tokiu būdu matyti tik savo trūkumus. Arba yra nebloga vieta knygoje, kuomet žvelgiama į susidariusią situaciją iš dviejų pusių. Juk žvelgiant iš vienos pusės galima pastebėti ir pliusų, ne vien minusų. Be to pati knyga išties yra klasika. Juk klasika yra tas, kas bėgant metams nesensta. Na o čia prabėjo ne tiek jau ir „mažai“ metų, tik apie 300. Ji vis dar žavi ir yra aktuali. Net keista būdavo atrasti datas kurioms virs 300 metų. Turbūt vienas seniausių kūrinių, kokius tik teko skaityti. Iš tikrųjų puiki moderni istorija. Gailiuosi, kad šios knygos neskaičiau būdamas paauglys. Dabar turbūt ją laikyčiau vienu geriausių kūrinių apie keliones jūromis, nuotykius ir pan. Apie žmogų kuris kentė alinantį tropikų karštį, stiprias audras, kraupią vienatvę, mokėsi pažinti save ir jį supantį pasaulį. Vienintelis dalykas kuris man užkliuvo klausant knygą, tai, kad man kiek trūko paties herojaus išgyvenimų, apmąstymų, jausmų. Jis daug rašo ką daro: medžioja, stato, pjauna ir t. t. bet mažai rašo ką jaučią. Trūksta labai nedaug, kad pilnai patikėtum jo vienatve. Pavyzdžiui, filmas „Cast Away“ („Prarastasis“), kur panaudota panaši, išsilaipinusio negyvenamoje saloje, idėja, mane labiau įtikino. Kažkaip daugiau dėmesio buvo skirta išgyvenimams ir jausmams. Kitas filmas, „Robinzonas Kruzas“, su Pierce’u Brosnan’u mane irgi labiau įtikino. Čia Kruzas, na bent jau man, pasirodė toks truputį nestabilios psichikos nuo tos visos vienatvės. Kita vertus, knygoj, kuomet rašoma, kaip Robinzonas atrado pėdsakus krante ir jį ėmė imti paranoja mane visai įtikino. Na bet čia gal tas bendras įspūdis numenko dėl to, kad knygą neskaičiau, o klausiau. Visai galimas variantas, kas skaitant įsijausčiau labiau.

Naudinga: Daniel Defoe „Robinzonas Kruzas“ (PDF, ePUB, MP3, TXT).

DANIELIAUS DEFO ROMANAS „ROBINZONAS KRUZAS“

1703 metų liepos 29 d. Londonas iš pat ryto buvo nepaprastai sujudęs. Tą dieną žinomam anglų pamfletistui Danieliui Defo teismo nuosprendžiu buvo įvykdyta pilietinės mirties bausmė – jį pastatė prie gėdos stulpo aikštėje priešais karališkąją biržą.

Defo buvo nuteistas už satyrinį pamfletą, parašytą prieš aršų religinį bažnytininkų fanatizmą. Pagal teismo nuosprendį rašytojas turėjo sumokėti didelę piniginę baudą. Be to, Defo turėjo būti tris kartus pastatytas prie gėdos stulpo ir sėdėti kalėjime, „kol patiks karalienei“.

Politiniai Defo priešai, galingi bažnytininkai, reikalavo negailestingai sudoroti satyriką. Jie iš anksto vaizdavosi, kaip minia įžeidinės ir smūgiais apibers prie gėdos stulpo stovintį rašytoją. Londone būdavo atsitikimų, kai minia negyvai užmušdavo pasmerktąjį pilietine mirtimi, būdavo ir tokių atsitikimų, kada kai kurie pasmerktieji, minios ujami, išeidavo iš proto.

Bet šį sykį Defo priešai apsiriko. Londono liaudis matė, jog pasmerktasis senis yra politinės reakcijos auka, ir ėmė jį ginti. Defo kurį laiką tapo gimtojo savo miesto didvyriu, ir pilietinės mirties bausmės įvykdymo diena virto rašytojo politinio triumfo diena.

Jau iš ryto prie Njugeito kalėjimo vartų minia pasitiko nuteistąjį su gėlėmis ir pasveikinimo šūksniais. Prie gėdos stulpo jam suruošė tikras ovacijas. Minia j jį mėtė vainikus bei gėlių puokštes ir dainavo „Himną gėdos stulpui“ – satyrinį eilėraštį, kurį Defo parašė kalėjime, trumpai prieš įvykdant pilietinės mirties bausmę.

Šisai Danieliaus Defo biografijos epizodas betarpiškai mums atskleidžia XVIII šimtmečio pradžios politinę anglų istorijos atmosferą, su kuria neatsiejamai rišasi išgarsėjusio romano apie Robinzoną Kruzą autoriaus gyvenimas ir kūryba.

Aštuonioliktasis amžius buvo epocha, kurioje Anglija virto galingiausia pasaulyje kapitalistine valstybe.

Buržuazinė revoliucija, įvykusi Anglijoje XVII šimtmečio viduryje, sukrėtė feodalinės santvarkos pagrindus ir atskleidė plačias galimybes vystytis kapitalizmui. Revoliucinio liaudies masių aktyvumo baimė vertė buržuaziją atsisakyti nuo galutinio revoliucinio senosios feodalinės visuomenės sutriuškinimo ir paskatino susitarti su bajorija, kuri buvo traukiama į kapitalistinio vystymosi procesą.

Šio liaudžiai nežinant ir nedalyvaujant įvykdyto buržuazijos ir bajorijos suokalbio rezultatas buvo valstybinis 1688 metų perversmas, anglų sostą atidavęs buržuazinių dvasininkiškų sluoksnių statytiniui Vilhelmui Oraniečiui ir iškėlęs į valdžią „pelno besivaikančius žemvaldžius ir kapitalistus“. Taigi, jau XVII šimtmečio pabaigoje, Engelso žodžiais, „buržuazija tapo kuklia, bet pripažinta Anglijoje viešpataujančių klasių dalimi“. Augant ekonominei anglų kapitalizmo galiai, augo ir politinė buržuazijos įtaka šalyje.

Masinį apiplėšimą, pavergimą, žiaurią kapitalistų vykdomą darbo žmonių eksploataciją Anglijoje lydėjo kruvina prievarta, plėšimas, grobimas kolonijose. „Naujai gimęs kapitalas varvina kraują ir purvą pro visas savo poras nuo galvos iki užkulnių“, – sakė Marksas.

Kolonijinė sistema su jūrine savo prekyba ir žiauriais karais padėjo išsivystyti finansinėms spekuliacijoms, o 1694 m. Anglijos banko įsteigimas prisidėjo prie „naujosios bankokratijos, šios ką tik iš kiaušinio išsiritusios finansinės aristokratijos...“ praturtėjimo.

Nuo XVIII amžiaus vidurio Anglijoje prasideda savo užmoju nematyta pramoninė revoliucija, kuri reiškė milžinišką žingsnį pirmyn kapitalistinio šalies vystymosi keliu. Pramoninė revoliucija suteikė kapitalistų klasei ekonominę ir politinę pergalę. Bet visų svarbiausias visuomeninis pramoninės revoliucijos rezultatas buvo tai, kad atsirado darbininkų klasė, kuriai istorija paruošė didingą revoliucinį buržuazijos duobkasio vaidmenį.

Nuo XVII amžiaus pabaigos Anglijoje pasklinda platus antifeodalinis ideologinis sąjūdis, žinomas Šviečiamojo sąjūdžio vardu.

Visuomeniniu istoriniu turiniu šis sąjūdis buvo buržuazinis. Jis buvo sudėtinė naujojo buržuazinio antstato dalis ir veiksmingai prisidėjo prie kapitalistinės santvarkos sustiprinimo.

Istorinį nacionalinį anglų Šviečiamojo sąjūdžio savitumą sąlygojo tai, kad tas sąjūdis Išsivystė jau pasibaigus buržuazinei revoliucijai, buržuazijos ir bajorijos suokalbio aplinkybėmis. Todėl jam trūko kovingo puolamojo revoliucinio pobūdžio, taip būdingo, pavyzdžiui, prancūzų XVIII amžiaus Šviečiamajam sąjūdžiui. Anglų švietėjai stengėsi įtvirtinti buržuazinės revoliucijos užkariavimus; didžiausia dalimi jie pasireikšdavo kaip kapitalistinės Anglijos gynėjai ir apologetai.

Bet būtų neteisinga vaizduotis anglų Šviečiamąjį sąjūdį be aštrios idėjinės kovos. Šitoje epochoje buržuazija dar buvo istoriškai pažangi klasė. Buržuaziniai švietėjai kovojo prieš senąją, reakcingą, jau atgyvenusią parazitinę ir pūvančią feodalinę visuomenę. Savo kovoje prieš senąjį pasaulį patys priešakiniai Šviečiamojo sąjūdžio atstovai kai kada išreikšdavo paprastųjų žmonių jausmus, viltis ir troškimus. Kaip tik dėl to jų pasisakymai buvo kupini jėgos, energijos, karšto įsitikinimo.

Žymiausių anglų švietėjų kūriniuose dalinai atsispindėjo ir giliausias paprastųjų Anglijos žmonių nepasitenkinimas buržuazinės revoliucijos rezultatais, buržuazine visuomene, užkrovusia liaudžiai naują jungą, įstūmusia į naujus vargus ir kančias.

Nuo pat savo atsiradimo pradžios anglų Šviečiamasis sąjūdis nebuvo vieningas, jame veikė ir susidurdavo kairesni – demokratiniai ir dešinesni – konservatyviniai elementai ir srovės. Visoje savo istorijoje jis pergyveno kelis etapus, kurių pobūdį ir kaltą sąlygojo klasių kovos procesas ir Anglijos gyvenime vykusieji visuomenlniai-istoriniai pakitimai.

Pirmasis anglų Šviečiamojo sąjūdžio periodas apima XVII amžiaus pabaigą ir maždaug pirmąjį XVIII amžiaus trečdalį. Jis yra pramoninio perversmo išvakarių anglų visuomenės gyvenimo padarinys ir atspindys. Anglija tuo metu jau tvirtai žengė kapitalistinio vystymosi keliu.

XVIII amžiaus pradžios politiniam Anglijos gyvenimui buvo būdinga kova dėl valdžios tarp dviejų parlamentinių partijų – torijų. kurie parlamente atstovavo stambių žemvaldžių interesus, ir vygų, kuriuos Marksas pavadino „buržuazijos aristokratiniais atstovais“.

Tokiomis aplinkybėmis formavosi ankstyvųjų anglų švietėjų pažiūros. Daugumas jų nematė, o iš dalies ir negalėjo matyti šios visuomenės prieštaravimų, visuomenės, išaugusios iš senosios feodalinės santvarkos gelmių, ir ją vaizdavosi pagražintai idealizuotą. Todėl antifeodalinė švietėjų kritika yra žymiai stipresnė ir nuoseklesnė negu teigiamos jų pažiūros ir idealai.

Vienas stambiausių ankstyvojo anglų Šviečiamojo sąjūdžio atstovų yra „Robinzono Kruzo“ autorius Danielius Defo.

Defo (1660-1731) gyvenimas buvo audringas, kupinas nuotykių, jame ryškiai atsispindėjo būdingos ano meto anglų tikrovės ypatybės.

Pasiturinčio Londono pirklio sūnus, jis nuo pat jaunystės įsitraukė į prekybą ir, būdamas 23 metų, pasidarė pirkliu ir viename judriausių Siti kvartalų pradėjo pats prekiauti. Defo išvažinėjo beveik visą Europą, prekiavo galanterija, vynu, audiniais, leidosi į rizikingiausias spekuliacijas, pralobdavo, nusmukdavo ir vėl pralobdavo.

Senatvėje, prisiminęs praslinkusį gyvenimą, Defo sukūrė dvieilį gausiems savo nuotykiams atsiminti: „Likimo tokio atmainingo niekas nepatyrė, trylika sykių buvau turtingas ir vėl vargšu likau“.

Jaunystėje Defo buvo opozicijoje viešpataujantiems feodaliniams-monarchistiniams sluoksniams. 1688 metais jis prisidėjo prie Anglijoje išsikėlusios Vilhelmo Oraniečio kariuomenės ir karštai sveikino valstybinį perversmą, įtvirtinusį ekonomines ir politines buržuazijos pozicijas. Nuo to laiko Defo pradeda aktyviai dalyvauti politiniame šalies gyvenime.

1701 metais jis parašė eiliuotą pamfletą „Grynakraujis anglas“, kuriame gynė naująjj karalių nuo jį puolančių reakcingųjų bajorijos sluoksnių ir išjuokė feodalinę anglų aristokratiją.


Pamfletas turėjo didelį pasisekimą. Defo buvo pakviestas į karaliaus rūmus, ir jis tapo vienu iš neoficialiųjų karaliaus patarėjų ir slaptųjų agentų.

Po Vilhelmo Oraniečio mirties šalyje vėl suaktyvėjo feodalinės-monarchistinės ir bažnytinės reakcijos jėgos. Tuo metu, jam parašius aštrų satyrinį pamfletą „Trumpiausias būdas susidoroti su disidentais“ (1702 m.), ir įvyko Defo susidūrimas su bažnytininkais.

Bet jei politiniams Defo priešams, primetusiems jam rūstų civilinės mirties nuosprendį ir kalinimą, nepavyko sudoroti įžūliojo pamfletisto, tai ir Defo nepajėgė ilgai išsilaikyti tame aukštame politiniame lygyje, į kurį jį iškėlė liaudies pasitikėjimas ir užuojauta.

Politinio palaidumo ir beprincipiškumo atmosfera, tokia būdinga parlamentiniams anglų įpročiams, kuriuos tvirkdė atkaklios bei smulkmeniškos torijų ir vygų varžybos, atsiliepė ir Danieliui Defo. Jis pavirto buržuaziniu politiku, verteiva ir intrigantu, dirbančiu ir torijams, ir vygams, sumaniai derinančiu politiką su komercija.

Nuo pat pirmųjų naujojo, XVIII amžiaus metų Defo griebiasi žurnalistikos ir tampa vienu žinomiausių savojo laikotarpio publicistų. Jis suorganizavb pirmąjį stambų anglų laikraštį „Apžvalga“, kuriam nuo 1704 iki 1713 metų patsai vadovavo.

Defo plunksnai priklauso daug išsamių politinio ir ekonominio pobūdžio straipsnių, satyrinių pamfletų, mokslinių traktatų ir t. t. Žymi vieta jo darbuose teko buržuazinės ekonomikos išvystymo ir sustiprinimo problemoms. Dideliame savo traktate „Projektų tyrimas“ (1698 m.) jis pasiūlė organizuoti valstybinį banką, taupomąsias kasas, gyvybės draudimą ir t. t. Ištisą eilę darbų Defo skyrė anglų prekybos istorijai. Be to, jis parašė kelis pamokymus komercijos klausimais. Iš tų veikalų savo metu labiausiai išgarsėjo knygos: „Pilnas anglų komersantas“ ir trijų tomų „Kelionė po Didžiąją Britaniją“.

Grožinės kūrybos Defo ėmėsi jau senatvėje. Kai buvo išleistas pirmasis ir geriausias jo romanas „Robinzonas Kruzas“, jis turėjo apie šešiasdešimt metų.

Pirmoji „Robinzono“ dalis buvo išspausdinta 1719 metų balandžio mėnesį. Ji susilaukė pasisekimo, pralenkusio visus autoriaus lūkesčius. Gyvenimo pabaigoje, visai nesitikėdamas, jis tapo žymiu rašytoju. „Robinzono“ pasisekimas paskatino išleisti antrąją romano dalį, išėjusią tų pačių 1719 metų rugpjūčio mėn.

Nuo to laiko Defo visiškai atsideda grožinei kūrybai. Jis leidžia vieną romaną po kito, kartais po kelias knygas per vienerius metus. Šioms knygoms priskirtini „Kavalieriaus memuarai“, „Išgarsėjusio kapitono Singltono gyvenimas, nuotykiai ir piratiniai žygiai“, „Garsiosios Mol Flenders džiaugsmai ir skausmai“, „Maro metų dienoraštis“, „Pulkininko Džeko įsidėmėtino gyvenimo ir nepaprastų nuotykių istorija“ ir kt.

Iš jų visų įdomiausias yra romanas apie Mol Flenders, vaizduojąs Londono padugnių gyvenimą.

Bet nė vienas šių romanų nesusilaukė tokio pasisekimo, kaip kad „Robinzonas“, išverstas į visas Europos kalbas, sukėlęs be galo gausių literatūrinių sekimų ir tapęs viena populiariausių pasaulyje vaikų knygų.

Defo romanas „Robinzono Kruzo gyvenimas ir nepaprasti nuotykiai“ turėjo didelės reikšmės Šviečiamojo laikotarpio anglų realistinės literatūros vystymuisi. Tai buvo vienas pirmųjų XVIII amžiaus realistinių romanų, atspindėjęs gilius istorinius poslinkius, vykusius ano meto anglų tikrovėje.

Savo romane Defo smulkiai ir rimtai aprašo eilinio anglo gyvenimą ir nuotykius, žmogaus, niekuo ypatingu nepasižymėjusio, reiklaus ir energingo XVII šimtmečio pabaigos ir XVIII pradžios anglų buržuazijos atstovo. Toksai buvo naujasis anglų literatūros herojus, iškeltas palies gyvenimo, klasių kovos ir istorinio visuomenės vystymosi proceso.

Tą paprastą Anglijos buržua Defo parodė kaip centrinę jo laikotarpio visuomeninio gyvenimo figūrą.

Robinzonas Kruzas – pirklys, plantatorius, veiklus žmogus – bajoriškosios visuomenės priešingybė. Robinzonas išjuokia bajoriškąją moralę, piktinasi bajorišku pasipūtimu ir dykaduoniavimu. Gi save patį ir tokius pirklius, kaip jis pats, Robinzonas laiko tikraisiais gyvenimo šeimininkais.

Naujojo herojaus iškėlimas daug kuo nulėmė novatorinį Defo romano pobūdį. Tasai herojus pareikalavo sukurti naują romano tipą – realistinį romaną, vaizduojantį buržuazinės visuomenės gyvenimą. Grožinio vaizdavimo objektu tapo paprasti žmonės su blaiviu praktiniu požiūriu į tikrovę ir piniginėmis sąskaitomis, su jų reikalais, užsiėmimais ir interesais.

Pati pasakojimo forma pasidarė kita – pabrėžtinai paprasta ir neįmantri, sudaranti tikro pasakojimo apie žmogaus gyvenimą įspūdį. Netgi nuostabūs herojų nuotykiai įgavo visiškai naują grožinį atspalvį – autorius juos susiejo su realia tikrove, blaiviai gyvenimiškai juos paaiškindamas bei įvertindamas ir apgaubdamas ta paprastumo ir natūralumo atmosfera, kuri sudaro bfidingą Defo kūrinio savybę.

Marksas ir Engelsas ne kartą remdavosi Robinzono paveikslu ir jį savo veikaluose panaudodavo kaip klasikinį tipingo anglų buržua pavyzdį. Marksas ironiškai pastebi, kad, net patekęs į negyvenamą salą, Robinzonas lieka ištikimas buržuazinei savo prigimčiai – „mūsų Robinzonas, išgelbėjęs iš sudužusio laivo laikrodį, buhalterinę knygą, rašalą ir plunksną, tuojau pat, kaip tikras anglas, pats pradeda vesti savo apskaitą“. Robinzono pažiūros ir sąvokos, jo požiūris į gyvenimą, net nepaprasti nuotykiai atspindėjo esmines tada kylančios buržuazijos klasės ypatybes.

Robinzono jau nebepatenkina siauras patriarchalinis jo šeimos akiratis. Jį vilioja gyvenimas, kupinas nuotykių ir pavojų. Dar būdamas visiškai jaunas, jis palieka tėvus ir išplaukia į jūrą. Labai greitai, Robinzoną supančios aplinkos veikiamos, jaunuoliškos jo svajos apie tolimas šalis ir tolimas jūrų keliones pakrypo visiškai praktiška ir prozine linkme. Jis tampa pirkliu ir svajoja pralobti, prekiaudamas su čiabuviais. Jam atsiskleidžia plačios ir įvairios pralobimo galimybės – jūrinė prekyba jam žada didžiulius pelnus, Brazilijoje nupirktoji plantacija žada jį paversti turtingu žmogumi. Pirmojon tolimon savo kelionėn į Gvinėjos pakrantę jis gabenasi prekių mainams su čiabuviais ir iš žygio grįžta laimėjęs apskritą 300 svarų sterlingų gryno pelno sumą.

Kokio naujo darbo jis besigriebtų, Robinzonas elgiasi drąsiai, pasitikėdamas savimi, praktiškai apskaičiuodamas ir mokėdamas prisitaikyti prie gyvenime iškylančių aplinkybių. Tas Robinzono kibimas į gyvenimą yra viena pačių svarbiausių jo būdo ypatybių. Autorius yra tvirtai įsitikinęs, kad jo herojus niekur nepražus. Pirmą kartą gyvenime pradėjęs verstis jūrų prekyba, Robinzonas iš pat pirmos kelionės sugrįžta gerokai pasipelnęs. Pradėjęs auginti cukrines nendres, jis bematant žymiai padidina savo plantacijos pajamingumą.

Savo herojų autorius veda per ¡vairių įvairiausias kliūtis ir pavojus.

Kiekvienas naujas bandymas, kurį Robinzonas savo atkaklumu, energija ir ryžtingumu galų gale sėkmingai įveikia, dar kartą pabrėžia nepaprastą herojaus gyvybingumą.

Bet tasai veiklus, energingas, valingas herojus labai tolimas liaudžiai, – tai buržuazinės visuomenės žmogus. Defo, kad ir kokią simpatiją jausdamas savo herojui, teisingai parodo jo egoizmą ir šiurkštumą, abejingumą visuomeniniams klausimams ir susidomėjimą vien siaurai asmeniniais materialiniais interesais.

Robinzono draugai ir pažįstami yra beveik vien tik pirkliai ir plantatoriai. Defo juos vaizduoja kaip reiklius ir siaurai praktiškus žmones. Visi jų interesai ir pašnekesiai telkiasi apie pasipelnymą. Net asmeniniai draugiški Robinzono ryšiai romane parodomi daugiausia piniginių apskaičiavimų ir santykių fone. Draugai padeda Robinzonui patogiai į apyvartą paleisti savo pinigus, pataria, kaip pirkti prekes, padeda patogiausiai jas parduoti, o Robinzonas jiems už draugystę atsilygina piniginėmis dovanomis. Apie kitus draugiškų jausmų pasireiškimus romane paprastai nekalbama. Net Robinzono santykiai su artimiausiais ir labiausiai jam atsidavusiais draugais – anglų kapitono našle ir portugalų kapitonu – apibūdinami tik vienu ir tuo pačiu požiūriu.

Prekyba, piniginiai apskaičiavimai ir samprotavimai sudarė realųjį Robinzono gyvenimo turinį iki to laiko, kol jis pateko į negyvenamą salą.

Defo nuolat nurodinėja aprašomųjų įvykių laiką arba net tikslias datas. Tas teikia įspūdį, kad jo pasakojimas yra tikras. Skaitytojas tiksliai žino, kada Robinzonas gimė, kada jis pirmą kartą sėdo į laivą, kada jis išplaukė j Braziliją, patyrė laivo sudužimą ir pateko į negyvenamą salą. Tai buvo svarbus anglų istorijos periodas – buržuazinės revoliucijos, respublikos ir feodalinės restauracijos periodas. Kiekviena romane nurodyta data rašytojui buvo kupina aštriausių politinių įspūdžių ir pergyvenimų. Bet Robinzono gyvenime, interesuose, mąstymuose visiškai neatsispindėjo politiniai jo laikotarpio įvykiai. Taip susidarė naujasis XVIII amžiaus anglų šviečiamosios literatūros buržuazinio herojaus tipas – privalaus žmogaus tipas su uždaru, atsiskyrėlišku savo gyvenimu. Buržuazijai vis netenkant revoliucinio plačiųjų demokratinių sluoksnių atstovo vaidmens pamažu smulkėjo ir buržuazinės literatūros herojus.

Buržuazinio kapitalistinio vystymosi priešaušryje, Atgimimo epochoje, tipingi laikotarpio atstovai, giliausiai atskleidę socialinę-istorinę jos esmę, buvo žymieji to meto žmonės – titanai „minties jėga, aistringumu ir charakteriu, įvairiapusiškumu ir mokytumu“ . Geriausieji šitų titaniškųjų asmenybių bruožai atsispindėjo žymiųjų Atgimimo epochos literatūros kūrinių herojų paveiksluose.

Patsai svarbiausias ir būdingiausias Atgimimo epochos žmonių bruožas, Engelso nuomone, buvo tai, „kad jie beveik visi gyvena visais savojo laikotarpio interesais, dalyvauja praktikinėje kovoje, stoja vienos ar kitos partijos pusėn ir kovoja vienas žodžiais ir plunksna, kitas kalaviju, o dar kitas ir vienu ir kitu. Iš čia tasai charakterio pilnumas ir jėga, kuri paverčia juos tikrais žmonėmis.“ .

Bet XVIII amžiuje anglų visuomenė, anglų buržuazija pasidarė kitokios. Ištroškusi pelno, buržuazija stengėsi apsisaugoti nuo revoliucinio jos apgautos ir apiplėštos liaudies aktyvumo ir tuo tikslu ėmė tartis su bajorija.

Šitokiomis sąlygomis formuojasi buržuaziniai papročiai ir susidaro anglų buržua charakteris. Engelsas nurodo, kad būdingi buržuazinių papročių bruožai, ypatingai aštriai pasireiškę kaip tik Anglijoje, yra žiaurus kiekvieno žmogaus abejingumas ir bejausmis dėmesio sukaupimas vien j privačius savo reikalus, „...šitas kiekvieno atsiskyrimas, šitas ribotas egoizmas yra pagrindinis šiuolaikinės mūsų visuomenės principas...“, – sako Engelsas, aprašydamas kapitalistinį Londoną.

Šilo istorinio proceso šviesoje pasidaro suprantama, kodėl atsirado naujasis herojus, kurio būdingas ir ryškus įkūnijimas yra Robinzonas Kruzas.

Idėjinis ir meninis romano branduolys yra pasakojimas apie Robinzono gyvenimą negyvenamoje saloje. Kaip lik ši romano dalis nulėmė milžinišką Danieliaus Defo kūrinio pasisekimą ir ypatingą jo populiarumą tarp jaunųjų skaitytojų.

Robinzono istorija saloje buvo ne visiškai išgalvota. Keleriais metais anksčiau, negu buvo parašytas Defo romanas, Londono visuomenė nepaprastai susidomėjusi svarstė nuostabius škoto Aleksandro Selkirko nuotykius. Selkirkas jūreiviu tarnavo laive, plaukiojusiame Ramiajame vandenyne. Susipykęs su Selkirku, laivo kapitonas įsakė iškelti nepaklusnųjį jūrininką vienoje negyvenamoje saloje prie Čilės krantų. Po ketverių metų pro šalį plaukęs anglų laivas paėmė Selkirką iš salos. Per tą laiką jūreivis pavirto tikru laukiniu, netgi beveik užmiršo kalbėti.

Selkirko istoriją savo knygoje „Kelionė aplink pasaulį nuo 1708 iki 1711 m.“ aprašė jūrų keliautojas Vudas Rodžersas – tas pats, kurio laivas paėmė jūreivį iš negyvenamos Chuan-Fernandes salos. Yra pagrindo manyti, kad kaip tik iš čia Defo paėmė siužetą savo „Robinzonui“. Tačiau tarp tikrojo likimo, kurį patyrė jūreivis, patekęs į žmonių negyvenamą Chuan-Fernandes salą, ir Robinzono Kruzo pramanytosios istorijos negyvenamoje saloje priešais Orinoko upės deltą yra labai didelis skirtumas, kuris išsyk krinta į akis: užuot pavirtęs laukiniu ir beveik netekęs žmogaus bruožų, kaip kad atsitiko škotui Selkirkui, Robinzonas saloje kuria buržuazinės civilizacijos pagrindus.

Toksai Robinzono likimo negyvenamoje saloje išsprendimas buvo, susijęs su idėjiniu Defo romano užmoju. Buržuazinis švietėjas Defo buvo karštas buržuazinės santvarkos šalininkas ir gynėjas.

Kaip ir daugelis XVIII amžiaus švietėjų, Defo manė, kad buržuaziniai santykiai yra normalūs, natūralūs santykiai, atitinką žmogaus prigimtį. Todėl buržuazinės visuomenės žmogus jam atrodė nesugadintas, kaip lada sakydavo, „natūralus“, žmogus.

Remdamiesi klaidingu požiūriu į žmogaus prigimtį ir visuomenės istoriją, švietėjai tvirtino, kad buržuazinis žmogus nesusiformavęs istorinio vystymosi procese, bet tariamai buvęs sukurtas pačios gamtos, ir jau tokį mes jį esą sutinkame tolimoje praeityje, žmonijos civilizacijos prieaušryje. Toks požiūris buvo antimokslinis, antiistorinis. Tokiu būdu samprotaudami, švietėjai iš esmės mėgino apversti istoriją aukštyn kojomis. Iš tikrųjų gi šis XVIII amžiaus žmogus buvo ilgo istorinio vystymosi rezultatas, „iš vienos pusės feodalinių visuomeninių formų suirimo, o iš kitos – nuo XVI amžiaus besivystančių naujų gamybinių jėgų...“ padarinys.

XVIII amžiaus šviečiamosios minties, paskelbusios buržuazinį individą idealiu „natūraliu“ žmogumi, būdinga antiistorinė klaida buvo įsivaizdavimas, kad pradinis žmonijos istorijos taškas esanti ne visuomenė, o pavienis atskiras asmuo. „Pavienis ir atsiskyręs medžiotojas ir žvejys, nuo kurių pradeda Smitas ir Rikardo, yra fantazija nepasižyminčių XVIII amžiaus prasimanymų padaras“, – rašė Marksas.

Šias antiistorines šviečiamąsias teorijas – „XVIII amžiaus prasimanymus“ – Marksas su būdinga ironija praminė „robinzonadomis“, kurios betarpiškai siejasi su Defo romanu apie Robinzoną Kruzą.

Defo romanas autoriaus buvo sumanytas ne tik kaip patrauklus avantiūristinis kūrinys, bet ir kaip knyga su rimtu šviečiamuoju istoriniu-filosofiniu užmoju. Romanas apie Robinzoną buvo idėjinis švietėjų ginklas kovoje už galutinę buržuazinės santvarkos pergalę. Jame atsispindėjo XVIII amžiaus pradžios būdingos šviečiamosios filosofinės minties ypatybės.

Palikęs Robinzoną negyvenamoje saloje, Defo norėjo savo herojų priversti tarytum iš naujo pergyventi žmonijos istoriją, nuo pirmykštės bendruomenės iki buržuazinės civilizacijos, bet visa ši milžiniška ilgaamžė istorija dabar turėjo sutilpti vieno žmogaus gyvenimo ribose.

Patekęs į salą, Robinzonas atsiduria, kaip kad mano Defo, pirmykščio žmogaus būklėje. Pradžioje jis gyvena iš medžioklės ir žūklės, paskui pradeda prijaukinti ir veisti laukines ožkas, griebiasi žemdirbystės, išmoksta įvairių amatų. Jo ūkis auga, jis stengiasi gauti vis daugiau gyvenimo gėrybių, išsilaisvinti nuo sunkiausio fizinio darbo. Jis įsigyja vergą – Penktadienį. „Robinzonas kaip tik todėl ir pavergė Penktadienį, kad norėjo priversti jį dirbti savo labui“ , – nurodo Engelsas.

Taip palaipsniui mažutėje, vandenyne nuošaliai glūdinčioje negyvenamoje salelėje Robinzonas, pagal autoriaus sumanymą, turėjo pakartoti svarbiausius žmonijos kultūros istorijos etapus ir sukurti buržuazinės civilizacijos pagrindus, – būtent, pasiekti tuos pačius rezultatus, kuriuos prieš jį pasiekė žmonių visuomenė ir kurie Defo atrodė galutinė žmonijos vystymosi riba.

Robinzono istorija negyvenamoje saloje, pakartojusi, kaip atrodė Defo, svarbiausius žmonijos istorijos etapus, pagal rašytojo sumanymą, turėjo vaizdžiai parodyti, kad buržuazinė civilizacija tariamai esanti tiesioginė ir neišvengiama „natūralaus“ žmogaus vystymosi ir jo kovos už būvį pasekmė.

Robinzono istoriją saloje Defo sukūrė lygiai taip, kaip buržuaziniai XVIII amžiaus filosofai ir politekonomai vaizdavosi žmonijos istoriją, būtent, istorinio vystymosi pradžioje jis iškėlė ne visuomenę, kuri gamina materialines gėrybes ir kuria istoriją, bet nuo visuomenės atitrūkusį atskirą žmogų, vienišą medžiotoją ir žvejį. Tačiau Defo tarytum nepastebi, kad jo herojus visiškai nepanašus j pirmykštį žmogų. Tai pergyvenęs laivo sudužimą anglų pirklys, tikras buržua, kaip jį vadino Engelsas, apsišarvavęs ilgaamžės žmonijos istorijos patyrimu. Betarpiškas materialinis šito patyrimo įkūnijimas yra ginklai, kuriuos jam pavyko atsigabenti iš sudužusio laivo, parakas, kirviai, vinys ir kita, o taip pat miežių ir ryžių sėklos. Todėl Robinzonui neteko žengti į priekį neištirtais istorijos takais ir tiesti žmonijai naujus kelius.

Tačiau šis prieštaravimas tarp realaus Robinzono paveikslo bei jo veiklos saloje ir bendros kūrinio idėjos visiškai nerūpėjo Defo. Pagal šviečiamąsias jo pažiūras, Robinzonas, kaip buržuazinės visuomenės narys, yra „natūralus“ žmogus, ir todėl tarp jo ir to vienišo pirmykščio medžiotojo arba žvejo, kurio įsivaizduojamu pavidalu švietėjai pradėdavo visuomenės istoriją, nėra principinio skirtumo.

Per du šimtmečius su viršum Defo romaną apie Robinzoną Kruzą gaubia nevystančios literatūrinės garbės aureolė. Jis tvirtai įėjo į vaikų mėgiamų knygų tarpą.

Daug kas iš to, kas šį romaną siejo su idėjiniu jo epochos sąjūdžiu, amžių bėgyje neteko savo aktualumo ir dabar tėra įdomu vien istoriniu ir istoriniai-literatūriniu požiūriu. Tačiau romanas atlaikė šimtmečių bandymą, nes pagrindinė, pati svarbiausia jo idėja, ryškiausiai atskleista grožiniuose knygos paveiksluose, buvo daug gyvybingesnė, negu buržuazinės-šviečiamosios rašytojo iliuzijos ir klaidos. Si idėja, suteikusi romanui apie Robinzoną bendrą pažangų humanistinį pobūdį, yra tai, kad žmogaus ir visos žmonių istorijos pagrindas yra darbas.

Tuo metu, kai Defo kūrė savo „Robinzoną“, anglų buržuazija dar buvo istoriškai pažangi klasė, naujų, anam laikotarpiui priešakinių gamybinių santykių skleidėja. Buržuaziniai švietėjai, buvę tada priešakinės visuomeninės minties atstovai, manė esą ne tik buržuazijos klasės, bet ir plačiųjų liaudies masių interesų gynėjai, – ir tam tikra, nors labai ribota prasme tokie buvo.

Geriausiuose savo veikaluose švietėjai, kritikuodami feodalinės santvarkos ydas, iškeldavo ir gindavo demokratinius ir humanistinius idealus. Būdingas šviečiamosios filosofijos bruožas buvo gilus tikėjimas žmogumi, neribota žmogaus proto galia.

Defo romanas, tampriai susijęs su ankstyvuoju anglų Šviečiamuoju laikotarpiu, buvo persunktas humanistinių savojo meto idealų. Robinzono gyvenimo saloje istorija atskleidžia skaitytojui gamtą nugalinčio žmogaus galybę. Patyręs laivo sudužimą, Defo herojus palenk; i į negyvenamą salą. Greta Robinzono nėra nė gyvos dvasios. Nežinomi pavojai tyko jį K visų pusių. Šitokiomis nepaprastomis aplinkybėmis Robinzonas gali pasitikėti tik pats savimi. Šviesus protas, praktiška nuovoka ir nenuilstama darbo meilė jam ateina į pagaili.) Savo herojaus pavyzdžiu rašytojas mums parodo, kokios neribotos galimybės slypi žmogaus darbe.

Iš pusiau nuskendusio laivo Robinzonui pavyksta išgelbėti daug nepaprastai jam svarbių bei vertingų daiktų ir juos nusigabenti į krantą savo darbo plaustu, kurį Robinzonas pats pasigamino iš atsarginių laivo stiebų. Kiekvienas į Robinzono rankas patekęs daiktas jam primenu nenuilstamą žmogaus proto darbą ir padeda kovoti su gamta.

Rašytojas ne kartą pabrėžia, kad iš visų gausių ir įvairių daiktų, kuriuos Robinzonui pavyko išgelbėti iš laivo, visiškai nenaudingas jam buvo tik auksas – pinigai, kurie buržuazinėje visuomenėje jam atrodė pačia didžiausia brangenybe. „O nereikalingas šlamšte, – sako Robinzonas apie auksinius pinigus. – Kokia iš tavęs nauda? Tu man esi visiškai tuščias daiktas, nevertas netgi, kad tave nuo žemės paimčiau.“.

Rašytojas nepaprastai smulkiai aprašo savo herojaus gyvenimą saloje. Robinzono darbas yra kūrybinio pobūdžio, ir kaip tik tas pobūdis teikia nepaprasto žavumo ir poezijos smulkiam jo darbo aprašymui.

Robinzonas pradeda statydintis būstą, ir rašytojas smulkiai pasakoja, su kokiais sunkumais teko susidurti jo herojui, kokią išeitį jis rado iš tų sunkumų ir kaip galų gale jis juos nugalėjo.

Robinzonui reikia rausti urvą uoloje, bet jis neturi kastuvo. Jis pradeda sukti galvą, ką daryti. Ilgai ieškojęs, jis pagaliau miške suranda nepaprastai kietą medį ir iš jo pradeda gaminti kastuvą. Paskui Robinzonui reikia pritaisyti prie tekėlo ratą su diržu, kad būtų galima galąsti kirvius, ir tasai tarytum visiškai proziškas epizodas taip pat yra labai patrauklus, nes jo herojus yra žmogus, apimtas kūrybinės iniciatyvos.

„Ir dėl to aš sukau, galvą, – sako Robinzonas, – ne mažiau, kaip valstybės vyras, svarstąs kurią nors svarbią politinę problemą, ar teisėjas, sprendžiąs žmogaus gyvybės ar mirties kausimą.“

Pasakojimas apie tai, kaip Robinzonas ėmė sėti miežius ir ryžius, kaip jis išmoko pinti krepšius, kaip jis pats ėmė gaminti molinius indus, – tai tikras nenuilstamo kūrybinio darbo himnas. Robinzonas ieško, išranda, dirba, nenuleisdamas rankų, ir jo darbas daro stebuklus.

žmonės, vėliau patekę į salą, buvo nustebę dėl to, ką sugebėjo padaryti Robinzonas. Bet darbas tapo ne tik jo gerovės šaltiniu, užtikrino jam būstą, rūbus, maistą. Darbingas gyvenimas neleido jam susmukti ir virsti laukiniu.

Toji gili pagarba žmogaus (Jarbui, persunkianti visą Robinzono nuotykių negyvenamoje saloje istoriją, darbo kąip gyvenimo pagrindo pavaizdavimas, nulemia meninę ir auklėjamąją Defo romano reikšmę.

Reakcinis buržuazinis literatūros mokslas daug kartų mėgino iškreipti tikrąją Defo kūrinio prasmę, nuslėpti humanistinę kryptį, panaudoti romaną savo ideologijos tikslams.

Tačiau buržuaziniams falsifikatoriams nepavyko apgauti plačiųjų skaitytojų masių.

Romanas apie Robinzoną, kaip kūrinys, garbinąs žmogaus protą ir jo darbą, pateko į pasaulinės klasikinės literatūros lobyną. Reakcingoji anglų buržuazija, išmetusi už borto buržuazinių-demokratinių laisvių vėliavą, pardavusi tautos interesus ir išdavusi savo liaudį, seniai neteko nacionalinių kultūrinių vertybių paveldėjimo teisės. Kaip ir kiti nacionalinio genijaus kūriniai, žymusis romanas apie Robinzono nuotykius mažytėje negyvenamoje salelėje, Atlanto vandenyne, yra teisėtas visos pažangiosios žmonijos palikimas.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.