Paieška

2012 m. gruodžio 24 d.

„Žmogus ieško prasmės“ ~ Viktor E. Frankl

„Žmogus ieško prasmės“
(Viktor E. Frankl, 2009 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Suaugusio žmogaus gyvenime svarbiausias yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neorologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai. Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Savo psichologinę teoriją Viktoras E. Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti.

Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – tai psichologo išgyvenimai fašistinėse koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę? Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos principai: a) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; ir 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Ok, ką aš galiu pasakyti. Knyga suskirstyta į dvi dalis. Pirmoje rašoma apie autoriaus patirtį koncentracijos stovykloje, antroje, apie psichoterapijos rūšį logoterapiją. Pirmoji knygos dalis man patiko, nors pasakyčiau, kad per trumpa, kad galima būtų vertinti rimčiau. Na bent jau man pasirodė, kad trūksta daugiau aiškumo ir įspūdžių. Tiesiog pasirodė lyg būtų parašyta su tam tikra apatija, sustabarėjimu. Gal čia tokia ir buvo mintis, nežinau. Šiaip meniniu požiūriu buvo įdomu paskaityti apie koncentracijos stovyklą. Teko skaityti „Dievų mišką“, tai čia man buvo kaip ir pagilinimas tos temos. Na bet autorius šiuo kūriniu norėjo mums perteikti atitinkamą mintį. Nežinau ar gerai ją supratau, bet man pasirodė, kad svarbiausia gyvenime ir susidariusioje situacijoje atrasti tikslą. Tikslo atradimas yra labai svarbus elementas, kadangi, negatyvioje situacijoje, tikslas gali būti kaip ir motyvas viskam įveikti. Taip pat nereikia gyvenimo klausti kodėl man tai atsitiko? To tavęs klausia pats gyvenimas, o tu turi tai įvardinti. Tik žinodamas „kam“ gyveni, žinosi ir „kaip“ gyventi. Antra knygos dalis, atvirai pasakius, man net kažkuria dalimi labiau patiko. Jei pirmojoje dalyje išvadas mes turėjome pasidaryti patys, tai čia jos pateikiamos aiškiai ir suprantamai. Turbūt leidėjai ne veltui sujungė šiuos du kūrinius. Čia taip pat kalbama apie tikslo atradimą. Taip pat man patiko mintis, kad reikia gyventi taip, lyg gyventum antrą kartą. Ar šį kartą kažką keistum? Gal tavo pasirinkimas būtų kitoks? Labai praverčia kai atsiduri situacijoje, iš kurios nematai sprendimo. Jei nieko nekeistum, vadinasi tavo pasirinkimas tinkamas. Taip pat kalbama apie būdus, kaip įveikti nepageidaujamas situacijas, tik ne visi būdai man pasirodė tinkami ir veiksmingi. Pavyzdžiui, kalbama, kaip vienas vyras jaudindavosi, kad gali pradėti blogai rašyti. Jam pradėdavo drebėti rankos, jose jis jusdavo nepakeliamą skausmą. Logoterapeutas jam patarė elgtis atvirkščiai. Jei jis pajunta baimę, kad tuoj pradės keverzoti, paimti ir specialiai stengtis rašyti netvarkingai. Žmogus pabandė ir pamatė, kad stengdamasis rašyti netvarkingai nesugeba to padaryti, tokiu būdu visa įtampa iš rankų išnykdavo. Man tai labiau priminė fantastiką, nei tikrovę. Nors vienoje vietoje prirašyta, kad tokie ir panašūs būdai būtų veiksmingi, reikia pirma atrasti savo gyvenimo tikslą. Taip pat knygoje pateikiama ir kita mintis, girdėta jau ne vienoje knygoje, kad yra didžiausia nesąmonė save lyginti su kažkuo kitu. Juk kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo gyvenimo tikslas irgi toks yra. Knyga nebloga, nors aš labiau norėčiau pagilinti mintis ties logoterapija, paskaityti plačiau apie ją ir jos nauda. Nes ši knygelė yra per plona, bet daug palikta pačiam susivokti. Na o pats susivokdamas gali padaryti netinkamas ir netikslias išvadas...

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

2 komentarai

Miglė rašė...

Man šioje knygoje patiko platus požiūris į prasmingą patirtį: net kančioje gali atrasti prasmę, net ji gali stimuliuoti teigiamai. Mokėjimas prisiderinti prie situacijos ir teigiamybių joje atradimas. Manau, kad tai viena tų knygų, kurių aktualumas yra metais neapibrėžiamas.

Anonimiškas rašė...

Iš pirmo žvilgsnio knyga gali atskleisti per mažai "gylio" , vis dėlto, sakyčiau jog esmnės mintys išsakytos aiškiai, nuoširdžiai ir pagauliai, todėl tolimesnis plėtojimas būtų naudingas nebent dėl mokslinių interesų :)