Knyga nukelia į 1954-uosius – nuošalioje saloje stovinčią psichiatrijos ligoninę, iš kurios ypatingai saugomos kameros ką tik dingo pavojingais nusikaltimais apkaltinta moteris. Užklupus pragaištingai audrai, nelieka ryšio su žemynu, o neįprasta byla dviems ją tirti atvykusiems pareigūnams įgauna dar tamsesnių atspalvių... Kodėl saloje dvigubai daugiau prižiūrėtojų nei pacientų? Kokie paslaptingi eksperimentai vyksta ligoninėje? Kodėl spygliuota viela aptvertas švyturys? Tai, ko gero, geriausias psichologinis detektyvas, kokį esate skaitę.
Šią knygą dažnai matydavau Maximos lentynoj. Tokia nedidelė, maža, su Dikaprio atvaizdu ir salos peizažu. Nežinau kodėl, bet maniau „kas čia per nesąmonė?“. Gal taip galvojau dėl to mažo formato, gal dėl knygos viršelio, o gal dėl to, kad nieko nebuvau girdėjęs apie šį rašytoją... ir dar didesnę nesąmonę pasakysiu, galvojau, kad knyga parašyta pagal filmą, o ne filmas pastatytas pagal knygą. Visa tai sudėjus, mano nuomonė apie šią knygą buvo nekokia. Knygą pasiėmiau po to kai perskaičiau „Kiparisų namai“. Ten viršelis skelbė, neva toks Lehane ją įvertino gerai. Pagalvojau kas čia per Lehane? Jei jis bent puse tiek geras kiek Michael Koryta, aš turiu perskaityti bent vieną jo knygą. Taigi taip ir padariau. O kaip aš stipriai klydau dėl jo... Išties puikus rašytojas ir puikiai sukurpta knyga. Tikrai kitokia ir išskirtinė nei daugelis tų, kurias skaitau. Veiksmas mus nukelia į 1954 metus, Bostoną, Ašeklifo psichiatrinę ligoninę, esančią atokioje saloje. Kaip jau supratote, ne pati maloniausia vieta, o ir knygos tema, psichiniai ligoniai, ligoninėje vykdomi slapti nacių eksperimentai, tikrai neprideda teigiamų emocijų. Bet turiu pasakyti, kad knyga skaitėsi išties lengvai. Atoki sala, gamtos maištas, užrakintas kambarys, slapti eksperimentai, nežinomi kodai, daug ko čia galima rasti ir dar daugiau. Baisi, apgaulinga istorija, šokinėjanti tarp realybės ir paranojiško, iškreipto pasaulio. Paslaptis slypinti už kiekvieno kampo. Buvo sunku atsitraukti nuo knygos ir laukti kitos dienos kada ją pratęsiu. Stingdanti iki kaulų smegenų, apgaubta tirštos subrealaus pasaulio atmosferos, neleidžianti atitrūkti nuo jos siužeto ir pagrindinio knygos herojaus, Tedžio, minčių tėkmės. O kaip aš norėjau, kad viskas baigtųsi laimingai. Kaip aš norėjau, kad tai būtų tik nacių eksperimentai, košmaras iš kurio herojus knygos pabaigoje pabus. Kaip aš norėjau, kad tai būtų tik blogas sapnas. Nepaprastai norėjau...
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą