„Mėnulio akmuo“ – kvapą gniaužiantis detektyvas mistinių istorijų mėgėjams. Jauna aristokratė Rečelė Verinder gauna prabangią dovaną – iš kartos į kartą perduodamą didžiulį deimantą, ne vieną amžių vadinamą Mėnulio akmeniu.
Ji dar nežino, kad šis nuostabus brangakmenis yra ne tik daili puošmena – jis slepia kraują stingdančią paslaptį...
Labai sunku įvertinti šią knygą. Vilkis Kolinzas laikomas angliškojo detektyvo seneliu. Jo romanas „Mėnulio akmuo“ laikomas vienas pirmųjų detektyvo žanro kūrinių buvo išleistas 1868 metais. Paprastai vertindami kūrinį mes jį lyginame su kitais mūsų skaitytais. Čia savo ruoštu taip netinka, nes, detektyvo žanras per tą laiką tikrai daug pažengė ir šio kūrinio lyginimas su, tarkim, šiuolaikiniais kūriniais būtų paprasčiausiai nelogiškas. „Mėnulio akmuo“ turi daug naujų idėjų, kurios dabar atrandamos 20-ojo amžiaus romanuose: anglų namo apiplėšimas; kažkieno „iš vidaus“ darbas; klaidinantis manevras; profesionalus detektyvas; daug įtariamųjų; „mažiausiai“ tikėtinas įtariamasis; „užrakinto“ kambario paslaptis ir t. t. Taip pat jis įkvėpė daug vėlesnių detektyvų rašytojų, tarkim Artūrą Konaną Doilį, parašyti savo šedevrus. Visgi lyginti jį galima tik su to meto detektyvų kūriniais. Kadangi nesu daug jų skaitęs, tad palyginti neturiu su kuo. Bet kai ką galiu pasakyti. Atvirai sakant, kūrinys man pasirodė nuobodus. Taip čia yra brangakmenis. Taip čia yra vagystė. Taip čia yra melodramos ir dar daug ko. Bet pats kūrinys kažkoks per „sausas“, per daug ištemptas. Man apskritai būna sunku skaityti ilgus detektyvus, nes prigimtis sako, kad detektyvas yra trumpas, visai nerimtas, lengvabūdiškas kūrinys. Ilgas detektyvas turi būti tikrai gerai suregztas, kad išlaikytų dėmesį ilgam. Kadangi čia dar tik pati šio žanro pradžia, tai kūrinys toks nėra. Man patiko istorijos pateikimas. Ji rašoma dienoraščio forma, pirmuoju asmeniu, skirtingų veikėjų akimis, skirtingais rašymo stiliais. Herojų charakteriai taip pat neblogai atskleisti, individualūs. Man taip pat patiko knygos elementas, kada vienas iš pagrindinių herojų, kuris ieškojo tiesos, pasirodė beesąs vos ne pats brangakmenio vagis („vos“ nes paskui buvo įrodytas jo nekaltumas). Visgi, mano nuomone, šį kūrinį verta pirkti ir skaityti tik kaip istorijos dalelę. Detektyvo žanro istorijos dalelę. O jei Jūs ieškote įdomaus intriguojančio kūrinio, tai šis visai ne toks. Visgi aš neatsisakau Kolinzo ir žadu dar perskaityti „Moteris baltais drabužiais“, kitą šio rašytojo šedevrą.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą