„Archipelagas ugnyje“ ~ Žiulis Vernas

„Archipelagas ugnyje“ (Žiulis Vernas, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Kupiname nuotykių romane vaizduojama nelengva ir reikalaujanti daug jėgų bei narsos dviejų jaunuolių – Hadžinos ir Anri – meilė.

Veiksmas vyksta 1829 metais kovojančioje už savo nepriklausomybę Graikijoje, kai Archipelago salyno jūroje labai išplinta piratai, kurie ne tik plėšia prekybos laivus, bet ir prekiauja vergais – graikais belaisviais.

Abu jaunuoliai ir grumiasi su blogiu, kurį įkūnija piratas Nikolas Starkas.

Nuobodžiau nebūna. Taip aš norėjau apibūdinti šią knygą perskaitęs kelis skyrelius. Vieni faktai ir faktai, kaip enciklopedinis košmaras. Aišku, imdamas skaityti žinojau, kad ši knyga – istorinis romanas ir jame bus milijonas datų. Prireikė daug valios pastangų ne tik nemesti, bet ir pratęsti skaitymą. Džiaugiuosi teisingu sprendimu, nes perskaičius kiek daugiau, istorija pasirodė gan intriguojanti. Atsirado viena kita veiksmo linija, peraugusi į kažką daugiau, nei vien istorinė medžiaga. Imdamas skaityti nė nežinojau, kad Graikija taip įnirtingai kariavo už nepriklausomybę, nė neįtariau ir apie piratus, kurių čia knibžda visos jūros. Įdomus romanas su netikėta ir vaizdinga pabaiga. Ar rekomenduočiau? Gerai apsvarstęs, manau kad knyga labiau patiks Ž. Verno gerbėjams ar tiesiog istorinių romanų mėgėjams, kitiems gali pasirodyti kiek nuobodi. Žemiau pateikiu knygos aprašymą iš pačios knygos:

Pirmą kartą romanas buvo išleistas 1884 metais su Leono Beneto iliustracijomis. „Archipelagas ugnyje“ – vienas iš geriausių Žiulio Verno istorinių romanų. Šio kūrinio siužetą sudaro dramatiški graikų išsivaduojamojo karo iš turkų jungo įvykiai XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nuo pat XIV šimtmečio vidurio Turkija dalimis užkariavo že-myninę Graikiją, tik kai kurie kalnuoti Peloponeso rajonai ir Jonijos jūros salos išvengė priespaudos. Ilgaamžis turkų jungas pakirto gyvybines Graikijos galias, slopino gamybines jėgas, smukdė žemdirbystę, skurdino visą tautą. Tačiau, kita vertus, stiprino pavergtųjų neapykantą ir troškimą išsivaduoti. Norėdama susilpninti šį pasipriešinimą ir supriešinti prispaustųjų interesus, Portą mielai priimdavo tarnauti turtingus ir išsilavinusius graikus, vadinamuosius fanariočius, taip pat globojo graikų pirklius ir laivų savininkus, skatino juos prekiauti su Europos šalimis. Todėl palyginti palankias sąlygas turėjo graikų prekybos laivynas, kuriame karo pradžioje buvo beveik 600 laivų. Elados žemėje nuolatos kildavo įvairūs sukilimai, tačiau juos žiauriai numalšindavo turkų policija ir janyčarai. Bene labiausiai paplitusi pasipriešinimo forma buvo kleftų judėjimas. Kleftai – tai tautos keršytojai, gyvenę miestuose laisvomis bendruomenėmis ir drąsiais išpuoliais vertę drebėti iš baimės turkų vietininkus, feodalus ir valdininkus. Iš kleftų kilo tokie narsūs išsivadavimo kovos didvyriai kaip garsusis sukilimo vadas Kolokotronis. Bet kai kurie kleftai nevengė plėšikauti jūrose ir prekiauti vergais. Archipelago piratai, garsėję kaip be galo žiaurūs ir negailestingi, dažnai neturėdavo jokių patriotinių jausmų ar tautinių interesų: jie ne sykį atvirai palaikė turkus, tapdami savo tautos pikčiausiais išdavikais. Štai kodėl Portą, pati kentusi jūrų plėšikų antpuolius, nesiėmė energingų veiksmų likviduoti šiems piratų lizdams. Taigi Nikolas Starkas, piratų vadas, veikiantis „Archipelagas ugnyje“ puslapiuose, atspindėjo istorinę tiesą. Stiprų postūmį graikų siekiams išsivaduoti padarė prancūzų Didžioji revoliucija ir po jos prasidėjusi išsivadavimo kova daugelyje Europos šalių. Pirmieji Graikijoje į kovą stojo ir ją organizavo fanariočiai. XIX a. trečiajame dešimtmetyje Graikijoje ir už jos ribų susikūrė daug slaptų politinių bendrijų, vadinamųjų heterijų. Pirmoji aktyvių veiksmų ėmėsi slaptoji revoliucinė bendrija „Felike Heterija“, kurią 1814 m. Odesoje įkūrė broliai Aleksandras ir Demetrijus Ipsilantai, rusų armijos karininkai. 1821 metais Alek-sandras Ipsilantas su heteriečių būriu įsibrovė į Valachiją ir pradėjo sukilimą, kuris nors ir baigėsi nesėkmingai, tačiau davė ženklą masiniam sukilimui, netrukus apėmusiam visą Graikiją. Ypač sėk-mingai sukilėliai kovėsi pietinėse provincijose, kur Kolokotronis, laimėjęs keletą mūšių su turkais, išlaisvino didesniąją Morėjos dalį. Karas sausumoje ir jūrose suliepsnojo taip sparčiai ir sėkmingai, kad 1822 metais pavergėjai buvo išvyti bemaž iš visos Graikijos. Tačiau netrukus turkai, atsigavę po šių netikėtų pralaimėjimų, ėmėsi žiauriausių represijų. Baisias skerdynes jie organizavo iš pradžių Kipre ir Kretoje, o vėliau – 1822 metų balandį – Chijo saloje. Pavergėjai tiesiog nusiaubė Beotiją, Atiką ir Vakarų Graikiją. 1823 metų pradžioje sukilėliai kleftai, susibūrę apie Kolokotronį, vėl užėmė Nafpliją, Korintą ir Atėnus. Sukilimas pasiekė aukščiausią fazę. Jis pažadino jausmus pažangiausių europiečių, vadinamų filhelenais, kurie graikų išsivadavimo kovą traktavo kaip įkvepiantį pavyzdį, kuriuo vėliau ar anksčiau turės sekti ir kitos tautos, dar kenčiančios svetimtaučių jungą. Petys į petį su graikų sukilėliais kovėsi ir savanoriai, atvykę iš įvairių šalių. Svarbų vaidmenį suvaidino trijų tūkstančių prancūzų volontierių būrys priešakyje su pulkininku Šarliu Favjė, kurio vardas ne sykį minimas Ž. Verno romane. Bairono mirtis 1824 metų balandžio 19 dieną apsiaustame Meselongione irgi labai sustiprino europiečių užuojautą ir paramą graikams. Graikų sukilimas visose Europos šalyse pagimdė vadinamąją filheleniškąją poeziją, kurios geriausius kūrinius parašė Baironas, Puškinas ir Hugo. Stiprų įspūdį šis sukilimas paliko ir įžymiajam prancūzų dailininkui romantikui Eženui Delakrua, nutapiusiam „Chijo skerdynes“. Deja, patys graikai neparodė vienybės: netrukus buvo sudarytos dvi vyriausybės – turtingo laivų savininko Konduriočio ir valstiečių vado Kolokotronio. Abiejų vyriausybių šalininkai pradėjo tarpusavio pilietinį karą, kurį pralaimėjo ir buvo areštuotas Kolokotronis. Tuo pasinaudojo turkų sultonas Machmudas, pasikvietęs į pagalbą egiptiečių kariuomenę ir vėl pradėjęs puolimą. Užėmęs centrinę Graikiją, egiptiečių vadas Ibrahimas pasiekė Atėnus ir 1826 metų balandžio 22 dieną apgulė Akropolį. Po vienuolikos mėnesių apsupties turkai įsiveržė į Mesolongioną ir išžudė beveik visus gyventojus. Šitaip baigėsi ir Akropolio apgultis. Graikija buvo apiplėšta, nuniokota ir sužlugdyta. Vergų turguose pasirodė tūkstančiai belaisvių graikų. Tik po šių įvykių didžiosios valstybės, nenorėdamos leisti su-stiprėti Turkijai, pagaliau ryžosi aktyviai įsikišti. 1827 m. spalio 20 dieną jungtinė Rusijos, Anglijos ir Prancūzijos eskadra įplaukė į Navarino įlanką, kur stovėjo turkų ir egiptiečių laivynas ir jį sutriuškino. Galutinai Graikijos likimą lėmė 1828-1829 metų rusų-turkų karas. Pagal Adrianopolio taikos sutartį, pasirašytą 1829 metų rugsėjo 14 dieną, Graikija gavo nepriklausomybę. Žiulio Verno romano veiksmas prasideda, kai turkams nebeilgai buvo lemta valdyti graikus, ir tęsiasi trumpiau negu metus (nuo 1827 metų spalio 18 dienos iki 1828 metų rugsėjo 7 dienos). Bene daugiausia dėmesio autorius skiria pavaizduoti graikų laivyno kovos veiksmams Archipelago vandenyse. Ž. Vernas sukuria gana įtikinamą ir teisingą graikų patriotų ir pulkininko Favjė prancūzų savanorių kovų su Archipelago jūrų plėšikais paveikslą, kupiną įvairių negandų ir netikėtų nuotykių. Kaip tik 1827 ir 1828 metais, kai valstybėje jau ne be daug buvo likę turkų kariuomenės, graikai ypač aktyviai ėmė kovoti prieš piratus, kurie vis dar siautėjo Archipelago jūrose. Nė kiek istorinei tikrovei neprieštarauja ir svarbiausių romano veikėjų paveikslai, žmonių, kuriuos įtraukė įvykių verpetas, lėmęs ne tik jų gerovę, bet ir gyvybę. Siužeto pagrindą sudaro mirtina kova, taip sakant, ilga ir atkakli prancūzų savanorio Anri d’Albarė ir grėsmingo pirato Nikolo Starko, vadinamo Sakratifu, dvikova. Nikolas Starkas, išgama ir išdavikas, prakeiktas net motinos, nesustoja nė prieš jokias kliūtis ir negailestingai siekia užvaldyti slystančius iš rankų bankininko Elizundo milijonus. Anri d’Albarė – vienas iš tų filhelenų, kurie narsiai kovėsi sukilėlių kariuomenėje ir padėjo graikų tautai atgauti nepriklausomybę. Anri d’Albarė pavesta vadovauti operacijoms, kurių tikslas – išnaikinti Archipelago piratus. Be to, jis turi rimtą pagrindą nekęsti Nikolo Starko – pastarasis pagrobėjo sužadėtinę. Bet ne tik asmeninė neapykanta skatina Anri d’Albarė veikti, – jis jaučia dorovinę pareigą padėti nuskriaustiems ir pavergtiems; o svarbiausia – žino, jog jo pusėje istorinis teisingumas. Žiulis Vernas „Archipelagą ugnyje“ parašė prabėgus daugeliui metų po nepamirštamų įvykių Graikijoje, tačiau puikūs graikų sukilimo didvyrių paveikslai neišblėsta ir gyvena romane, kupiname karštos užuojautos ir pritarimo pavergtosios tautos išsivadavimo siekiams.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.