„Tėvas Braunas“ ~ Gilbertas Kitas Čestertonas

„Žaliasis šaulys“ (Gilbert Keith Chesterton, 2004 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Anglas Gilbertas Keithas Chestertonas (1874-1936) ketino tapti dailininku, o tapo stebėtinai produktyviu literatu, kurio populiariausia palikimo dalis – 49 detektyviniai apsakymai ir pagrindinis herojus – Tėvas Braunas. Tėvas Braunas populiarumu iki šiol rungiasi su Šerloku Holmsu, kita detektyvinio žanro legenda, bet yra visiškai kitoks.

1904 m. rašytojas provincijos miestelyje susidūrė su kunigu Džonu O’Konoru ir buvo apstulbintas jo psichologijos išmanymo, įžvalgumo ir netradicinio mąstymo. Tada ir kilo idėja parašyti „komediją, kurioje dvasininkas atrodo neišmanėlis, o iš tikrųjų žino apie nusikaltimus daugiau už pačius nusikaltėlius“.

Ketvirtį amžiaus rodėsi vis nauji apsakymai, kuriuose veikė Tėvas Braunas, literatūrinis kunigo atitikmuo, rašytojo apdovanotas apvalia figūra, palaikiu skėčiu ir gebėjimu pamatyti tai, ko nemato niekas. Žinoma, lavonų gausa, ginklais ar žiaurumu šie detektyvo žanro šedevrai nusileidžia šiuolaikiniams, bet juose yra tai, ko ilgisi visų laikų ir tautybių skaitytojai: paslaptį, žmogiškumą, moralės normų ir tiesos pergalę.

Dauguma iš mūsų esame girdėję apie tokius garsius, klasikinius seklius, kaip Šerlokas Holmsas, Erkiulis Puaro, mis Marpl ar kitus. Tačiau retas iš mūsų pažintume seklį besivadovaujantį „religinio mąstymo metodu“. O jei dar pasakyčiau, kad jis yra patiklaus veido, kuriame sumišęs bukagalviškumas su šventu paprastumu, dirba dvasininku ir visur su savimi besitampo nudriskusį juodą skėtį, palaikytumėte mane bepročiu. Tačiau aš kalbu apie tėvą Brauną, Gilberto Kito Čestertono knygų herojų. Romos katalikų dvasininką, mėgstantį išspręsti, dažniausiai sau ir tik tarp kitko, vieną ar kitą mįslingą įvykį ar nusikaltimą.

Kaip Šerlokas Holmsas naudoja dedukcijos metodą, o Erkiulis Puaro savo „pilkąsias ląsteles“, taip tėvas Braunas turi „religinį mąstymą“. Tai kuo gi jis toks ypatingas? Dauguma kitų seklių tirdami nusikaltimą, vertina aplinką, atsikas detales ir įkalčius, taip viską susistemindami ir sujungdami į vieną visumą. Savo ruoštu dvasininkas-seklys tiesiog prasiskverbia į nusikaltėlio sąmonę, taip pats juo tapdamas. Jis mąsto, jaučia, elgiasi kaip jis, tampa tarsi ranka, „tampanti nusikaltėlio marionetę“. Ką daro nusikaltėlis, tą savo galvoje daro kunigas, ir atvirkščiai.

Iš tikrųjų tai būtų kvaila lyginti tokį įžymų seklį, kaip Šerlokas Holmsas su tėvu Braunu. Skiriasi ne tik jų manieros, bet ir veikimo būdai, o apsakymai pateikiami visiškai skirtingais rašymo stiliais. A. K. Doilio apsakymų struktūra dažniausiai susideda iš to, kaip pas Holmsą atvyksta auka, ar aukos giminės prašydami seklio pagalbos. Šerlokas tiria viską jau po nusikaltimo ir retai prieš. Kuomet tėvas Braunas, kaip žmogus atsiduriantis netinkamoje vietoje netinkamu laku, pats dalyvauja įvykių sūkuryje. Kartais net arčiau nei mes galime įsivaizduoti. Iš tiesų įdomu pamatyti, kokiomis aplinkybėmis jis atsiduria vienoje ar kitoje istorijoje, jis netgi pats gali tapti nusikaltimo auka. Komiška tampa ne tik jo išvaizda, bet ir paprastumas su kuriuo atskleidžiami iš pažiūros neįminami nusikaltimai, ar tai būtų žmogžudystės, vagystės, ar tik bandymas jas įvykdyti.

Knygoje mes randame apsakymų rinkinį paimtą iš visų rinkinių apie tėvą Brauna: „Tėvo Brauno naivumas“, „Tėvo Brauno išmintingumas“, „Tėvo Brauno nepatiklumas“, „Tėvo Brauno paslaptis“ ir „Skandalingas įvykis su tėvu Braunu“. Galima pasidžiaugti, kad jų tiek daug ir knygos kaina atitinka kokybę, bet atvirai kalbant, šio dvasininko man pasirodė net per daug. Šią knygą reikėtų skaityti su pertraukomis, nes perskaičius trečdalį, ji kiek prailgsta. Taip pat skaitydamas skirtingus rinkinių apsakymus, nepastebėjau didesnio skirtumo tarp jų, nors tikėjausi stiliaus ar rašytojo minčių dėstymo pokyčių. Bet čia tik tarp kitko.

Ar likau tiek sužavėtas, kad norėčiau jog būtų išleistos likusios novelės apie šį įstabų dvasininką? Ne. Bet jei visgi taip atsitiktų, nepagailėčiau laiko joms perskaityti.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.