– Šį kartą Šerlokas Holmsas apsiriko!
– Bet juk rankraštis nebuvo paskelbtas...
– Praktiškai tai neturi reikšmės. Kaltinimas buvo žinomas, dėmė liko nenuplauta.
– Bet ką aš galiu padaryti? Niekas neturi galios pakeisti vakarykštės dienos.
– Rankraštis – tai vienintelis daiktas, kurį aš turiu, sere. Rankraštis ir tas baisus melas! Šerlokas Holmsas ne be nuodėmės, kaip ir bet kuris iš mūsų. Tik vienas Viešpats be dėmelės. Tiesa turi būti atskleista kažkur pačiame rankraštyje, misteri Kvinai. Maldauju, raskite ją...
Šioje knygoje skaitytojai vėl susitinka su pamėgtais A. Konano Doilio herojais – Šerloku Holmsu ir daktaru Votsonu. Surastas senas rankraštis, kuriame aprašoma praėjusio amžiaus pabaigos šiurpi Londono istorija. Ar tikrai rašyta Votsono ranka? O gal tai padirbinys? Praėjus trims amžiaus ketvirčiams, tyrinėti imasi Eleris Kvinas. „Romanas romane“ – taip galima pavadinti šią knygą. Baimės šešėlis įgauna keistas ir baisias proporcijas. Po truputį barstant teisybės grūdus, paslaptį, kaip ir dera detektyve, sužinome tik paskutiniuose puslapiuose.
Knygoje sutinkame Artūro Konano Doilio herojus Šerloką Holmsą ir daktarą Votsoną – personažus, kurie seniai nebėra tik jų kūrėjo literatūrinė „nuosavybė“ ir „gyvena“ savarankišką gyvenimą. Turistai griūdami iš kojų duodasi po visą Londoną, ieškodami Beikerio gatvės 221b namo. Konano Doilio biografijos tyrinėtojai studijuoja realius jo herojaus prototipus. Rašytojai, tarp jų ir Artūro Konano Doilio sūnus Arianas Konanas Doilis kartu su Džonu Diksonu Karu, tęsė Holmso nuotykių metraštį. Šia tradicija seka ir šios knygos autorius.
Tačiau šį kartą rašytoją sudomino ne tiktai Šerloko Holmso ir daktaro Votsono didelis populiarumas, bet ir laikas, kai jie „veikė“. Šerlokas Holmsas ir jo bičiulis buvo baisaus nusikaltėlio, 1888 metų rudenį ir žiemą terorizavusio Londoną ir garsėjusio Džeko Mėsinėtojo vardu, amžininkai.
„Nežinomame daktaro Votsono rankraštyje“ Šerlokas Holmsas, naudodamasis paties sugalvotu dedukcijos metodu, išaiškina vieną baisiausių amžiaus nusikaltimų.
Įdomu tai, kad vaizduodamas Šerloką Holmsą Džeko Mėsinėtojo paslapties atskleidėju, autorius rėmėsi realia hipoteze, populiaria Anglijoje praėjusio amžiaus pabaigoje ir įėjusia į kriminalistikos istoriją.
Kaip patyrėme, apysaka sukonstruota savotiška dviejų žymių detektyvų – Holmso ir Kvino, kuriuos skiria trys amžiaus ketvirčiai, – sąšauka. Apysakos pabaigoje Eleris Kvinas „ištaiso“ Votsono, taip ir nesupratusio savo bičiulio elgesio, klaidą.
Na turiu pripažinti, knygos pavadinimas išties skamba baisiai... o ir tas viršelis kraupus, tos akys brrr.... Man visad kildavo klausimas – kas gi juos kuria? Šį, matyt, koks vyrukas iš kalėjimo, tfui! iš akistatos. Bet grįžkim prie apžvalgos. Kad ir koks būtų baisus viršelis, kad ir kokį nesveiką „Džeko Mėsinėtojo“ portretą kurtų jūsų psichika ir vaizduotė, šioj knygoj viskas daug baisiau! Na gerai, juokauju. Knyga tikrai vaikiško lygio, tiktų net penkiamečiui (ypač jei jis turi polinkį medžioti balandžius). Kodėl taip yra? Visų pirma, čia daug dėmesio skiriama Šerlokui Holmsui ir Votsonui, kurio vardas visai ne Daktaras. Jis Džonas. D Ž O N A S! Pats paštetininkas, t. y. mėsininkas čia aprašomas labiau kaip kokia mitinė būtybė, žudanti nekaltas mergeles. Tiksliau kaltas, mat jis medžioja, kaip čia geriau išsireiškus, gatvės mergšes. Knyga labiau priminė Holmso biografiją, o ne pasakojimą. Atvirai pasakius, neskaičiusiems originalaus A. K. Doilio Holmso, siūlyčiau pradėti būtent nuo šios knygos. Kodėl? Jei esatę skaitę Doilio Holmsą, nusivilsite. Jei ne – tuomet ši knyga bus gera pradžia prieš neprilygstamą originalą, o atminty išliks kaip malonus prisiminimas. Šiaip ar taip, aš sveikinu visus rašytojus bandančius pratęsti kažkieno sagą. Visgi ši knyga nėra visiškai vykusi. Čia visai nesijaučia Doilio dvasios. Net G. Leru knygoje „Geltonojo kambario paslaptis“, kurioje veikia žurnalistas-seklys Žozefas Rultabilis, turi kaži ko artimo Konanui Doiliui. Na o jei sumanai pateikti kažką kitokio, tuomet siūlau ir patį personažą padaryti kitokiu, t. y. su savo manieromis ir elgsenos ypatumais. Kaip antai visai neseniai, prieš metus ar kelis, kino teatrų ekranus išvydęs „šiuolaikinis“ Holmsas. Nebloga idėja! Ką? (jei klausiat, tai filmo nemačiau ir kol kas neplanuoju pamatyti). Apibendrindamas pasakysiu, kad jei Jūs esate Šerloko Holmso gerbėjas, tai atradote kažką naujo pagraužti. Jei ne – tai čia tik eilinė pigi knygiūkštė. 105 puslapiai iš Džono Votsono dienoraščio. Įdomu, kokio jis ilgumo? Gerai, bėgu.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą