Komisaras Megrė džiaugdamasis pavasariu ir geru oru, vyksta į darbą atviru autobusu, kai jaunas vaikinas pavagia jo piniginę ir dingsta iš akių. Megrė to nesureikšmina, bet ir per daug nedžiūgauja.
Po kelių dienų paštininkas atneša Megrė voką su jo pinigine ir visais dokumentais. Netrukus į jį kreipiasi ir pats kišenvagis prašydamas komisaro pagalbos – jo žmona buvo nužudyta jų nusmurgusiame bute.
Garsusis komisaras pasineria į tyrimą ir greitai susiduria su kino ir meno pasauliu, bei jų hedonistine visuomene, kurioje, atrodo, visi miegas vienas su kitu tik tam, kad praleistų laiką ir išgarsėtų, arba tiesiog iš mandagumo.
Kaip bebūtų, Megrė tirdamas painų, nužudytos mergino gyvenimą, atranda taip trūkstamą tiesą...
Tai jau trečioji mano skaityta Ž. Simenono knyga. Paėmiau ją norėdamas gar labiau įsigilinti į šio rašytojo kūrybą. Jis turi tikrai įdomų, savitą rašymo stilių. Labiau subrendusį, lyginant su A. Konan Doilio kūryba, kuri, mano manymu, skirta jaunesniam skaitytojų ratui. Nors tai tik trečia mano skaityta Simenono knyga, nemeluodamas galėčiau teigti, kad pagrindinė jo knygų siužeto linija – nusikaltimas, dažniausiai žmogžudystė ir tyrimas apie ją. Tai kiek nuvilia, nes norėtųsi įvairesnių istorijų ir jos variacijų. Taip pat jo knygose pasigestu didesnės intrigos, paslapties, ar kažko kito, dėl ko knygą galima būtų išskirti iš kitų, to paties žanro kūrinių. Taip pat knygą galėtume priskirti prie klasikinio detektyvo, kas man ne itin imponuoja.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą