Gastonas Leru

Gastonas Luisas Alfredas Leru (Gaston Louis Alfred Leroux, 1868-1927 m.) – prancūzų žurnalistas, dramaturgas, karo korespondentas, detektyvų rašytojas, prancūziškasis Konanas Doilis, parašęs įžymiąją „Operos vaiduoklis“ (1910 m.), kuriame nusikalstamai nesveikas atsiskyrėlis terorizuoja Paryžiaus operos teatrą, o pagrobęs jauną ir gražią dainininkę, pasitraukia į savo rūsį operos požemiuose. Laikoma, kad šis kūrinys, kaip ir E. Poe apsakymai, pradėjo moderniąją detektyvinę, fantastinę ir mistinę literatūrą.

Gastonas Leru gimė 1868 m. gegužės 6 d. Paryžiuje, Prancūzijoje, Marijos Alfonsine ir Žulieno Leru šeimoje. Jo seneliams priklausė laivų statybos kompanija mažame Saint-Valery-en-Caux pakrantės kaimelyje Normandijoje, Prancūzijoje, kur jis ir gyveno su savo tėvais. Jis mėgo būriavimą ir žvejybą, taip pat jau tada žinojo norėsiąs būti rašytoju. Jaunasis Gastonas lankė Kane mokyklą, rašė poeziją, noveles, studijavo Viktoro Hugo ir Aleksandro Diuma darbus. Vėliau išvyko į Paryžių studijuoti teisę. 1889 m. gavo diplomą, tačiau greitai prarado susidomėjimą savo profesija, kuri, galbūt, galėjo praversti rašant ateityje.

Vėliau įsidarbino teismo reporteriu, dramos kritiku ir žurnalistu, keliavusiu po užsienį ir rašiusiu straipsniu įvairiems žurnalams, tokiems kaip „L’Echo de Paris“ ir „Le Matin“. Vienas jo straipsnių aprašė 1896 metų įvykius, kuomet atsikabinus vienam iš sietyno atsvarų žuvo globėja Paryžiaus operos teatre.

Mirus tėvui 1889 m. paveldėjo didelius pinigus (apie milijoną Prancūzijos frankų), kuriuos nedelsdamas pradėjo leisti prabangiam maistui, vynui ir lošimui. 1899 m. vedė Mariją Lefrank, tačiau jų santuoka ilgai netruko. Būdamas Šveicarijoje 1902 m. sutiko Joaną Kajate, su kuria susilaukė dviejų vaikų – Alfredo ir Madeleinės, o 1917 m. vedė.

Dirbdamas užrašų reporteriu, Leru lankė teismus, kalinius, iš kurių ėmė interviu, stebėjo egzekucijas giljotina, taip pat keliavo po pasaulį į tolimus uostus Rusijoje, Azijoje ir Afrikoje, tokiu būdu praturtindamas save neįkainojama patirtimi.

Užsiimdamas dramaturgija kartu kūrė ir kelis, ne vienerių metų pareikalavusius kūrinius, tokius kaip „Ryto lobių paieška“ (1903 m.) ir jo pirmoji „uždaro kambario paslaptis“ su paaugliu reporteriu Žozefu Rultabiliu „Geltonojo kambario paslaptyje“ (1907 m.). Vėliau sekė dar septynių knygų serija apėmusi ir „Juodosios ponios kvepalai“ (1908 m.), bei „Juodoji pilis“ (1914 m.).

Įkvėptas Edgaro Alano Po, Stendalio, Žiulio Verno ir Artūro Konano Doilio, parašė daug nuotykių, paslapties, siaubo, romantikos, mistikos ir fantazijos kupinų romanų. 1919 m. įkūrė savo kino kompaniją, pavadintą „Cineromans“.

1927 m. balandžio 15 d., sulaukęs penkiasdešimt devynerių metų, Gastonas Leru mirė savo namuose Nicoje, Paryžiuje, nuo ūmios šlapimo takų infekcijos. Dabar ilsisi Cimetiere du Chateau, Nicoje, Prancūzijoje.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.