Šimtaveidis! Jau vien išgirdus šį vardą, žmogų nupurtydavo siaubas. Jo kruvini darbai sukrėtė Londoną, o apie asmeninį kerštą net sklinda legendos.
Šį kartą jo akiratyje atsiduria advokatas Morisas Meisteris. Jo globai patikėta Šimtaveidžio sesuo randama negyva Temzės upėje. Netrukus nepažįstamas liesas šešėlis ima supti advokato namus. Persigandęs Morisas prašo policijos pagalbos. Inspektorius Alanas Vemberis – nepatenkintas. Jo mylimoji, Merė Lenli, pradeda dirbti pas prastos reputacijos Morisą, o jos brolis įkalinamas už vagystę, apie kurią Morisas žino daugiau nei pasako. Ir dar tas visų taip nemėgstamas inspektorius Blisas, kuris su savo tamsia barzda vis šniukštinėja aplink namus...
Kas toks yra Šimtaveidis? Ar jis įvykdys savo baisius planus?
Na ką aš galiu pasakyti. „Šimtaveidis“ nėra ta knyga, kuri savo turiniu išsiskiria iš kitų, detektyvų žanro knygų, tad jei jūs ne Edgaro Voleso fanas – manau, drąsiai galite pasakyti „pass“. Pasakojime man pritrūko intrigos, įtampos, o kažin kokia atomazga pasirodė išvis nieko verta. Siužetą radau jau kažkur girdėtą, o pasakojimo elementus – pasiskolintus iš kitų, to paties rašytojo knygų. Tarkime, kad mergina pradeda dirbti pas įtartiną tipą sekretore – iš : „Siaubo pilis“, kad Šimtaveidis pasirodo be esąs vienas iš pagrindinių knygos herojų (na Jūs suprantat apie ką aš čia) – iš „Raudonasis ratas“ ir t. t. Taip pat skaitant sunku suprasti apie ką sukasi veiksmas, nėra pagrindinės veiksmo gijos. Pasijunti lyg žiūrėdamas (šiuo atveju skaitydamas) ilgą, nesibaigiantį ir po kiek laiko nusibostantį serialą. Išvada – gal geriau pasiieškoti kažko įdomesnio arba jei jau visai nėra ką veikti ir nesinori sukti sau galvos – paprasčiausiai įsijunkite „visagalį“ televizorių.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą