Gastonas Leru – vienas prancūzų detektyvo pradininkų. Parašė keletą aštraus siužeto romanų, kurių herojus – žurnalistas ir seklys. Rultabilis, sugebantis atskleisti paslaptingiausius nusikaltimus. Vienas įdomiausių Gastono Leru romanų – „Geltonojo kambario paslaptis“.
Vienas pirmųjų „uždarojo kambario“ kūrinių detektyvinėje literatūroje, pirmą kartą pasirodęs Prancūzijos periodiniame leidinyje "L’Illustration 1907 metais.
Tai pirmasis romanas, supažindinantis mus su pramanytu paaugliu, nusikaltimų reporteriu Žozefu Rultabiliu. Čia jis susiduria su atrodytu neįmanomu įvykiu – nusikaltėlis dingsta iš visiškai uždaros ir neprieinamos patalpos.
Pasakojime Leru skaitytojui suteikia išsamias diagramas, planus, iliustruojančius nusikaltimo sceną. Skaitytojas yra įtraukiamas į „gyvą“ pasakojimą, kurio pagrindinis akcentas – intelektualus iššūkis skaitytojui, kur jis yra verčiamas detaliai ir atkakliai narplioti kiekvieną situacijos detalę ar naują pasakojimo įvykį.
Septyniolikos geriausių „užrakintų kambarių“ pasakojimų apklausoje, kūrinys „Geltonojo kambario paslaptis“ užėmė garbingą trečiąją vietą ir yra laikomas vienas geriausių savo žanre.
Romanas taip pat turi tęsinį knygoje „Juodosios damos kvepalai“.
Knygoje „Geltonojo kambario paslaptis“ veiksmas mus nukelia į Glandjė pilį, esančią Sent Ženevjė miško pakraštyje, kur panelė Steindžerson randama užrakinta Geltonajame kambaryje šaukianti „Žudo! Žudo! Gelbėkit!“. Kambario durys buvo patikimai užrakintos ir užsklęstos, o vienintelis čia esantis langelis – uždengtas grotomis ir langinėmis, užsklęstomis iš vidaus geležine sklende. Išlaužus kambario duris, gulinti ant grindų ir merdinti mirties agonijoje, randama panelė Steindžerson.
Nepaaiškinamus įvykius atvyksta tirti jaunasis „Epok“ laikraščio reporteris Žozefas Rultabilis. Jo draugas Senkleris užrašo visus šio tyrimo rezultatus, o kartu tarnauja ir kaip asmeninis daktaras Vatsonas.
Galiausiai pasirodo, kad mažiausiai įtariamas asmuo ir yra tikrasis nusikaltėlis...
Atvirai pasakius, kūrinys „Geltonojo kambario paslaptis“ man visai patiko. Manau, kad turėtų patikti ir tikriesiems Šerloko Holmso mėgėjams (per daug jau panašumų) ir nors knyga neprilygsta A. K. I. Doilio „Baskervilių šuo“, visgi turi kažin kokio savito žavesio ir išskirtinumo. Vienintelis man užkliuvęs dalykas, tai tam tikras pasakojimo lūžis istorijos viduryje, tarsi rašytojas būtų išsikvėpęs ir nusprendęs, kad gal jau reikia viską ir užbaigti. Po to seka keli skyreliai ir... pabaiga. Nors tai nesujaukia viso istorijos pasakojimo, visgi man norėjosi kažko daugiau. Kaip bebūtų, knyga man pasirodė pakankamai įdomi ir išsiskirianti savo siužetu bei pasakojimo stiliumi.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą