Morisas Leblanas (Maurice Leblanc, 1864-1941 m.) – prancūzų rašytojas, detektyvų ir nuotykių romanų autorius, sukūręs garsųjį personažą – Arseną Liupeną, vagį džentelmeną.
Nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų M. Leblano likimas buvo nulemtas – jį priėmė chirurgas Ašilas Floberas, įžymiojo prancūzų rašytojo Gustavo Flobero brolis. Sulaukęs brandaus amžiaus, atsisakė tėvo peršamo darbo fabrike ir išvyko į Paryžių – tapti rašytoju. Pirmieji kūriniai nesulaukė skaitytojų palankumo, tačiau juo susidomėjo garsūs to meto rašytojai Ž. Renaras ir A. Dodė, supažindino jį su prancūzų literatūros korifėjais – S. Malarmė ir A. Alė.
1905 m. mėnesinio žurnalo Je sais tout leidėjas P. Lafitas pasiūlė jam parašyti apysaką „Arsenas Liupenas suimtas“. Po dvejų metų pasirodė pirmoji knyga apie Arseną Liupeną, sukeldama A. Konano Doilio nepasitenkinimą, nes joje išjuokiamas jo personažas – garsusis anglų seklys Šerlokas Holmsas.
Romanų serija apie Arseną Liupeną išgarsino autorių toli už Prancūzijos ribų, buvo įsteigta vadinamoji Arseno Liupeno bičiulių asociacija, veikianti iki šių dienų.
„Arsenas Liupenas prieš Herloką Šolmsą“ – romano „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ tęsinys, kuriame šmaikščiai aprašomi tolesni Arseno Liupeno nuotykiai ir jo dvikova su garsiuoju anglų sekliu Herloku Šolmsu, A. Konano Doilio kūrinių herojaus Šerloko Holmso parodija, savaime suprantama, pasibaigianti pastarojo pralaimėjimu.
A. Konano Doilio Šerlokas Holmsas tuo metu jau buvo plačiai žinomas Prancūzijoje, tad nenuostabu, jog M. Leblanas vadinamas Prancūzijos Konanu Doiliu.
Knygą sudaro šie skyreliai (pg. 2007 m.): 1. Blondinė: 23 serijos 514 numeris; Melsvasis deimantas; Herlokas Šolmsas pradeda karo veiksmus; Kelios prošvaistės tamsoje; Pagrobimas; Arsenas Liupenas vėl suimamas. 2. Žydiška lempa: Pagrobimas; Arsenas Liupenas vėl suimamas.
Ištrauka iš knygos „Arsenas Liupenas prieš Herloką Šolmsą“ 2007 m.
Praeitų metų gruodžio aštuntą dieną ponas Žerbua, Versalio licėjaus matematikos dėstytojas, senienų krautuvėlėje aptiko nedidelį raudonmedžio sekreterą.
„Puiki dovana Siuzanos gimtadieniui“, – pagalvojo.
Trokšdamas pradžiuginti dukterį, jis nusiderėjo pagal savo kišenę ir užmokėjo šešiasdešimt penkis frankus.
Tuo metu, kai jis diktavo savo adresą, elegantiškas jaunuolis, jau apšniukštinėjęs visas senienas, staiga pastebėjo sekreterą.
– Kiek? – paklausė.
– Parduotas, – atsakė krautuvininkas.
– Aha!.. Turbūt šitam ponui?
Ponas Žerbua atsisveikino juo labiau džiaugdamasis pirkiniu, kad į ji gviešėsi kitas pirkėjas, ir išėjo.
Tačiau, vos jam nuėjus kelis žingsnius, jį prisivijo tas pats jaunuolis ir, nukėlęs skrybėlę, labai mandagiai tarė:
– Labai atsiprašau, pone... Norėčiau pateikti jums nekuklų klausimą... Ar jūs ieškojote kaip tik to sekretero, ar ko nors kita?
– Ne, aš ieškojau svarstyklėlių tam tikriems fizikos bandymams.
– Vadinasi, jums nelabai jo ir reikia?
– Priešingai, labai reikia.
– Gal todėl, kad jis senovinis?
– Todėl, kad jis patogus.
– Ar nesutiktumėte šį sekreterą pakeisti į kitą, dar patogesnį, bet ir naujesnį?
– Šitas sekreteras pakankamai geras, ir keisti ji į kitą nematau jokios prasmės.
– O vis dėlto...
Ponas Žerbua, pagarsėjęs irzliu charakteriu, be kita ko, gana įtarus, labai greitai supyksta.
– Būkite malonus, pone, liaukitės, – griežtai nukirto jis.
Nepažįstamasis užėjo jam už akių.
– Aš nežinau, kiek jūs mokėjote, pone... Aš jums siūlau antra tiek.
– Ne.
– Triskart daugiau.
– Ak, gana! – išėjęs iš kantrybės, sušuko dėstytojas. – Savo daiktų aš neparduodu.
Jaunuolis įsmeigė į jį akis, nutaisęs tokią miną, kokios ponas Žerbua niekada nepamirš, paskiau, netardamas nė žodžio, apsisuko ir nuėjo sau.
Po valandos sekreteras jau buvo nedideliame dėstytojo namelyje, stovinčiame prie Viroflė kelio. Jis pašaukė dukterį.
Čia tau, Siuzana, aišku, jeigu patinka.
Siuzana, žavi, linksma, nuotaikinga mergina, džiūgaudama puolė tėvui ant kaklo ir taip jį išbučiavo, lyg būtų gavusi karališką dovaną.
Tą patį vakarą, kambarinės Ortansos padedama, ji įnešė sekreterą į savo kambarį, išvalė visus stalčius ir stalčiukus, kruopščiai sudėliojo savo popierius, laiškų dėžutes, laiškus, atvirukų rinkinius ir keletą niekučių – pusbrolio Filipo atminimų.
Rytojaus dieną, pusę aštuntos, ponas Žerbua išėjo į licėjų. Dešimtą valandą, kaip paprastai, Siuzana laukė jo gatvėje, ir jis apsidžiaugė kitapus tvoros pamatęs jos liekną figūrą ir vaikišką šypseną.
Jiedu grįžo drauge.
– Kaip tavo sekreteras?
– Žavumėlis! Mudvi su Ortansa nušveitėme varinius apkaustėlius. Dabar spindi kaip auksas.
– Tai tu patenkinta?
– Ar aš patenkinta? Negaliu įsivaizduoti, kaip ligi šiol be jo gyvenau.
Eidamas per darželį priešais namą, ponas Žerbua pasiūlė:
– Gal einame priešpiet pažiūrėti, kaip atrodo?
– Na, žinoma! Gerai sakai.
Ji užlipo laiptais pirmoji, tačiau, vos atsidūrusi prie savo kambario slenksčio, suklykė iš siaubo.
– Kas atsitiko? – suvapėjo ponas Žerbua.
Ir įėjo į kambarį paskui dukterį. Sekretero ten nebebuvo.
Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.
Komentarų nėra
Rašyti komentarą