Paieška

2010 m. spalio 13 d.

Žoržas Simenonas

Nors į lietuvių kalbą išversta lik nedidelė dalis Žoržo Simenono kūrybos, tiek pats autorius, tiek ir pagrindinis jo detektyvų herojus – policijos komisaras Megre – Lietuvoje žinomi ir mėgstami. Netgi kai kurie skeptiškai vertinantys šį žanrą skaitytojai daro išimtį prancūzų detektyvo meistrui.

Žoržas Simenonas (Georges Joseph Christian Simenon, 1903-02-13 – 1989-09-04) buvo nepaprastai produktyvus rašytojas. Vien tik romanų jis parašė per 500, nors daugiau kaip pusę jų yra išleidęs ne savo pavarde. Žinoma, fantastiškas kūrybos tempas (vidutiniškai per metus parašydavo 5 romanus) suteikdavo progų sensacijų ištroškusiems žurnalistams sukurti neįtikėtinų versijų: vieni jį vadindavo didžiulio romanų fabriko, kuriame dirba „literatūriniai negrai“, savininku, kiti rašytoją laikė paslaptingu XX a. fenomenu, energiją kaupiančiu juodosios magijos metodais. Pats Simenonas yra pasakęs, kad iš šių prasimanymų pavyktų nuodugniai ir patraukliai parašyti bent trijų žmonių biografijas, bet nė viena toli gražu nebūtų panaši į jo.

Vis dėlto pamėginkime panagrinėti autoriaus gyvenimą ir kūrybą remdamiesi tikrais faktais.

Žoržas Simenonas gimė 1903 m vasario 12 d. Lieže, Belgijoje, smulkaus draudimo kompanijos tarnautojo ir pardavėjos šeimoje. Štai kaip Simenonas rašė apie savo tėvą: „Jis man buvo gyveninio išminties pavyzdys. Tėvas mylėjo visus ir viską. Štai kodėl aš jam jaučiau tokią pagarbą. Kai sukūriau supratingą ir jautrų žmonėms Megre, nesąmoningai suteikiau jam kai kuriuos tėvo bruožus“.

Motina buvo kitokia. Nuo penkerių metų likusi našlaitė, ji vis taupė ir taupė juodai dienai. „Pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdau dar mažylis, buvo „pinigai, pinigai““. – prisimena Simenonas. Apskritai rašytojo jausmai motinai buvo sudėtingi. Gailestis ir švelnumas keistai derinosi su nuoskauda ir netgi neapykanta.

Iš bendraamžių būsimasis rašytojas išsiskyrė puikia atmintimi ir pastabumu. Net ir sulaukęs garbingo amžiaus, iki smulkmenų tiksliai prisimindavo tas vietas, kuriose augo. Labiausiai neapkentė kasdienybės: viskas tada jam atrodė nyku ir pilka. Simenono žodžiais tariant, jis sunkiai pakęsdavo namuose tvyrančią rutiną, ne kartą nusižengdavo gero tono taisyklėms ir laužydavo begalinius draudimus.

Simenono, kaip rašytojo, karjera, matyt, prasidėjo darbu laikraštyje, įvykių skyriuje. Čia, jo nuomone, išryškėja žmogaus ir likimo sankirčio rezultatas. Grumtynės su likimu ilgainiui tapo pagrindiniu jo socialinių-psichologinių romanų konfliktu.

Paprastai šiame skyriuje buvo publikuojami pranešimai apie savižudybes ir įvairiausius nusikaltimus. Žurnalistas turėdavo aiškinti skaitytojams, kodėl ir kaip viskas įvyko. Jam tekdavo lankytis ligoninėse, lavoninėse, kalėjimuose, teismuose. Pirmasis aprašyti pasitaikęs įvykis – paini dviejų vaikų nužudymo istorija. Simenonui labai padėjo įgimtas pastabumas, žvilgsnio skvarbumas. Šios savybės, taip pat pažintis su paprastiems piliečiams nežinomu miesto gyvenimu, vėliau labai pravertė rašant romanus.

1921 metais miršta Simenono tėvas. Vėliau jis ne kartą tvirtino, kad tėvo mirties diena buvo viena iš svarbiausių datų jo gyvenime. Kaip tik tada būsimasis rašytojas ima brandinti kūrybinius planus parašyti romaną apie žmogaus dvikovą su likimu. Kiek vėliau susiformavo sumanymas sukurti neįprastą literatūrinį herojų (juo tapo komisaras Megre).

Persikėlęs gyventi į Paryžių, Simenonas savo kailiu išbando neturtingųjų visuomenės sluoksnių vargingą ir skurdų egzistavimą. Po kiek laiko parašytame romane „Vestuvės Puatjė“ jis išryškina įvairių socialinių sluoksnių kovos ir konkurencijos negailestingumą. Šiame kūrinyje teigiama, kad žmonės nusigręžia nuo silpnųjų ir nugalėtųjų. Romane yra nemaža rašytojo biografijos epizodų.

Nelengvas gyvenimas Paryžiuje išryškino rašytojo asmenybės bruožus, vėliau padėjusius išsikovoti populiarumą. Visų pirma atsiskleidė neįtikėtinas atkaklumas. Devyniolikmetis vaikinas nutarė susikurti tokias sąlygas, kad galėtų atsidėti vien tik literatūrinei kūrybai.

Po vestuvių (1923 metais Žoržas Simenonas vedė dailininkę Reginą Raušon) atkaklus jaunuolis daug kartų mėgino „prasimušti“ į tuo metu garsiausią ir populiariausią Paryžiaus laikraštį „Maten“, tačiau literatūrinė redaktorė ponia Kolet vis liepdavo rašinius taisyti, tobulinti, trumpinti, kol galų gale ištarė: „Štai šitas tiks, mažyli“. Nuo tada jis kas savaitę rašė į tą laikraštį.

Nuo 19 iki 28 metų, dirbdamas nepaprastai daug, Simenonas parašė daugiau kaip tūkstantį apsakymų ir 181 romaną. Tiesa, kai kurie iš jų nedidelės apimties, tačiau daugelis ne mažesni kaip 200 puslapių.

Ilgainiui rašytojui pradeda nusibosti išgalvoti siužetai ir melodramos. Jis jau buvo sukaupęs gana solidžią gyvenimo patirtį, bendravo su daugeliu žmonių, todėl nutarė išmėginti jėgas vaizduojant realius faktus.

Kai kurių Simenono kūrybos tyrinėtojų nuomone, pirmieji Megre bruožai išryškėja romane „Bevardis įsimylėjėlis“. Vėliau jis viename žurnale išspausdino tris apsakymų rinkinius: „Trylika paslapčių“, „Trylika mįslių“ ir „Trylika kaltųjų“. Analizuojant juose pavaizduotus seklius, paaiškėja, kad autorius buvo perskaitęs daugybę anglų detektyvinių romanų ir sukūrė savo herojus jų pavyzdžiu. Sekliai veikia anglams įprastu analitinės dedukcijos metodu.

Šie rinkiniai susilaukė didžiulio pasisekimo. Sėkmė galutinai įtikino Simenoną sukurti ciklą romanų, kurių pagrindinis herojus būtų komisaras Megre. Vieną rankraštį („Latvis Petersas“) autorius įteikė Paryžiaus leidėjui Fejarui. Štai ką, perskaitęs romaną, atsakė rašytojui leidėjas: „Mielas bičiuli aš perskaičiau jūsų romaną, iš esmės tai ne detektyvas. Jame nesilaikoma įprastų taisyklių, nesukoncentruota viena problema, nėra nepaprasto, paslaptingo nusikaltimo, kuris būtų panašus į neįmenamą mįslę ir specialiai sugalvotą sudėtingą šachmatų partiją. Tokį nusikaltimą išpainioti gali lik neeilinės asmenybės. O jūsų pagrindinis herojus – paprastas tarnautojas, niekuo neišsiskiriantis, be to, jis negražus, nejaunas, na, ir visi personažai – vidutinybės, nei labai geri, nei labai blogi žmonės. Romane nėra skaitytojus intriguojančios aistringos meilės. Pagaliau jis baigiasi blogai“.

Po tokių žodžių Simenonas, žinoma, nieko gero nelaukė. Tačiau leidėjas netikėtai užbaigė: „Parašykite keletą tokių romanų, ir aš juos išspausdinsiu, nors bijau, kad man tai baigsis katastrofa“.

Fejaro leidykla išleido penkis romanus. Sėkmė pranoko visus lūkesčius. Pirmą kartą knygas apie Megre pasirašė pats autorius (išradingas leidėjas nusprendė, kad tikroji autoriaus pavardė skamba kur kas geriau negu bet koks pseudonimas).

Įdomu, kokius reikalavimus detektyvui kėlė pats kūrėjas. Štai ką apie šio žanro literatūrą jis parašė dviejuose straipsniuose: „Kaip rašo detektyvinį romaną“ ir „Apie vadinamuosius detektyvinius romanus“. Mada ir paklausa, autoriaus nuomone, „tuolaikinį detektyvą pavertė plataus vartojimo preke Jis tapo neblogu pasipelnijimo šaltiniu. Nieko netgi nestebina tokie anglų laikraščiuose ir žurnaluose spausdinami skelbimai: „Po trijų pamokų jus galėsite rašyti detektyvinius romanus. Sėkmė garantuota“. Deja, toliau rašo Simenonas, tik aš vienas žinau detektyvų gaminimo receptą. Humoro forma jis dėsto pastabas, reikšmingas norintiems suprasti jo kūrinių specifiką ir leidžiančias atskirti jo detektyvus nuo masinės produkcijos. Pažymėtina, kad anksčiau tokių pareiškimų Simenonas nedarė, kadangi pats rašė panašius kūrinius, kuriuos dabar kritikavo. Bet „Megre“ ciklas – kokybiškai naujas jo kūrybos etapas. Jis pripažįsta būtinybę specialiai pasirengti, kad „antropometrijos nepainiotų su daktiloskopija... nenumarintų aukos akimirksniu, kai tos rūšies nuodai sukelia mirtį ne anksčiau kaip po savaitės“, t. y. nemenkinti romanų netikslumais, kurių knibždėte knibžda daugelyje masinės produkcijos leidinių.

Publikacijoje „Apie vadinamuosius detektyvinius romanus“ jis įvertina populiarųjį romaną. Ž. Simenonas teigia, kad tokie kūriniai niveliuoja autoriaus individualybę, menkina meninės saviraiškos galimybes ir tarnauja tiktai komerciniams tikslams. Detektyvų meistras rašo, kad XIX a. kaip Valterio Skoto romanų vulgarizacija pasirodė pseudoistoriniai kūriniai, romantinę dramą pakeitė XIX a. antrosios pusės melodrama ir t. t. Kritika, rašytojo nuomone, turi atskirti meno kūrinius nuo bet kurių lėkštų masinės paklausos leidinių. Ž. Simenonas apgailestauja, kad kritika neretai atlieka vaidmenį reklamos, liaupsinančios tą prekę, kuri gali būti pelningiau parduota. Detektyvinis romanas, kaip atskiras literatūros žanras, neegzistuoja, kad ir kaip kritikai norėtų jį sukilninti. „E. Po, kuris pripažįstamas detektyvo tėvu, – visų pirma didis poetas, Konan Doilis – tikras rašytojas ir be Šerloko Holmso, Čestertonas parašė reikšmingų filosofijos ir esė kūrinių. Žodžiu, visi jie – tai kūrybinės individualybės. Literatūra nustoja būti literatūra tada, kai ima vadovautis neliteratūriniais reikalavimais, t. y. komercija. Dabar detektyvams parduotuvėse skirtos panašios vietos kaip ir vaikų žaislams arba suvenyrams. Leidėjai tiražuoja detektyvų autorius kaip kino prodiuseriai – ekrano žvaigždes“ (iš 1967 metų interviu).

Pamėginkime panagrinėti, kuo skiriasi Žoržo Simenono detektyviniai romanai nuo daugelio kitų tiek XIX a., tiek ir dabartinių šio žanro literatūros kūrinių. Klasikinio detektyvo pagrindas – neįprasto nusikaltimo atskleidimas. Kuo nusikaltimas painesnis, tuo didesnis skaitytojų susidomėjimas. Visa kūrinio intriga – nuodugnus nusikaltimo mechanizmo išpainiojimas ir nusikaltėlio demaskavimas. O Simenonui svarbiausia paaiškinti socialines ir psichologines nusikaltimo priežastis. Žinoma, rašytojas negalėjo ignoruoti publikos susidomėjimo detektyvais, tačiau iš pagrindų pakeitė jų struktūrą. Kitaip tariant, tradicinio detektyvo pagrindinis klausimas – kaip įvykdytas nusikaltimas. Ž. Simenonui svarbiausia, kodėl jis įvykdytas. Autorius pakeičia įprastą paieškos sunkumų bei pavojų aprašymą tyrimu aplinkybių, susiklosčiusių prieš nusikaltimą.

Simenono romanai netipiški dar ir todėl, kad juose atskleidžiamas ne tiek nusikaltimas, kiek paprasto, niekuo neišsiskiriančio žmogaus tragiškas likimas. Jo romanų veikėjai (su retomis išimtimis) – ne profesionalūs žudikai, nesugaunami avantiūristai ar aukščiausios klasės šnipai, bet nelaimingi žmonės, į kurių sulaužytus gyvenimus rašytojas atkreipia skaitytojų dėmesį. Sunkus gyvenimas pastumia juos į nusikaltimą, ir nusivylę, nematydami išeities, jie pažeidžia įstatymą. Smulkūs tarnautojai ir amatininkai, apgailėtinų kioskelių savininkai, nuskurdę emigrantai, policijos inspektoriai, prostitutės ir valkatos veikia jiems įprastoje aplinkoje, o šios aplinkos ypatybes taikliai užfiksuoja pastabus rašytojas.

Jau pirmosios „Megre“ ciklo knygos išsiskiria iš daugelio šiuolaikinių detektyvų ypatingu autoriaus sugebėjimu glaustai, bet išraiškingai apibudinti situaciją, gamtos sąlygas, kuriose vyksta veiksmas. Toks koloritas suteikia detektyvų meistro kūriniams nepakartojamą žavesį, sukuria neįprastą atmosferą. Jo romanai turi specifišką prancūzišką „Charakterį“, kuris smarkiai skiriasi nuo tokio žanro anglų kūrinių atmosferos ir psichologijos pavaizdavimu. Reikia pažymėti, kad Žoržas Simenonas taip puikiai pažįsta šalį ir jos gyventojus, kad daugelis romanistų jam galėtų tik pavydėti. Rašytojo talentas daugeliu atvejų „netelpa“ kuklaus detektyvo žanro rėmuose. Prisiminkim, kad ir Balzakas, ir Dostojevskis nevengė detektyvinės intrigos. Simenonas sėkmingai įvedė prancūziškus charakterius į žanrą, kuriame lyderiai tradiciškai buvo anglosaksai.

„Savo pirmuosiuose „Megre“, – sakė Simenonas, – aš bandžiau išreikšti mintį, kuri jau tais laikais man nedavė ramybės: ar tik pats žmogus visada atsakingas už nusikalstamus veiksmus ir kokiu mastu mūsų visuomenėje žmogus gali būti pripažintas kaltu. Galbūt tuo metu aš ją nepakankamai pabrėžiau, bet Megre požiūris į nusikaltėlį turėjo tai paaiškinti“.

Taigi Megre, autoriaus sumanymu, turi nustatyti žmogaus atsakomybės laipsnį, susipažinęs su kalte, prasismelkęs į jo sielą, išstudijavęs praeitį. Simenonui prireikė netipiško herojaus, kuris sugebėtų atskleisti „slaptas“ tragedijų ištakas. Šis herojus ištisus keturiasdešimt metų buvo savotiškas rašytojo palydovas visais šiuolaikinio pragaro keliais.

Pagal socialinę padėtį komisaras Megre – valstybės tarnautojas. Ši ypatybė taip pat skiria Simenono romanus nuo anglosaksiškosios tradicijos. Štai kaip Simenonas apibūdino savo herojų: „Mano Megre – paprastas žmogus su nebaigtu aukštuoju išsilavinimu, vidutinio kultūrinio lygio... Rišar Lenuar bulvare turi butą, kuris niekuo nesiskiria nuo daugelio prancūzų tarnautojų butų. Megre puikiai pažįsta žmones, juos supranta, užjaučia. Iš prigimties Megre pasižymi sveika nuovoka, ilgametė tarnyba policijoje suteikė jam didžiulę gyvenimo patirtį“.

1973 metais, pažymint rašytojo septyniasdešimtmetį, Liežo universitete buvo įkurtas nuolat veikiantis jo kūrybos tyrimo centras. Čia saugomi 4127 tomai Simenono kūrinių, taip pat disertacijų, monografijų, esė, skirtų jo kūrybai, 2586 leidiniai, išversti į 32 kalbas, 62 autoriaus rankraščiai, 145 ankstyvieji romanai, pasirašyti pseudonimais, pilna kūrinių rinktinė, Simenono susirašinėjimas su žymiais rašytojais, dailininkais, medikais, juristais, aktoriais. Taip pat sukaupta tūkstančiai skaitytojų laiškų iš viso pasaulio, gausybė straipsnių ir recenzijų, šimtai juostų su reportažų ir interviu įrašais, didžiulė ekranizuotų kūrinių filmoteka, Simenono portretų originalai.

Žoržas Simenonas mirė 1989 metais.

Turite savo nuomonę? Išsakykite ją komentaruose.

Komentarų nėra