„Lengvabūdės mirtis“ ~ Reksas Stautas

„Lengvabūdės mirtis“ (Reksas Stautas, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Reksas Stautas, Mikis Spileinas, Erlis Stenlis Gardneris – garsūs ir populiarūs Amerikos detektyvo meistrai. Jų romanai, išversti į daugeli pasaulio kalbų, išėję milijoniniais tiražais, dabar siūlomi ir Lietuvos skaitytojui. Policija bejėgė ir net komiška, tik naujų laikų Šerlokai Holmsai sugeba priremti nusikaltėlius prie sienos. Asmeninė iniciatyva, žaibiški, rizikingi sprendimai, kovos azartas, dvasinė ir fizinė ištvermė – pagrindinis jų ginklas.

Knygoje taip pat spausdinama: Mikis Spileinas „Kerštas – mano paties reikalas“, Erlis Stenlis Gardneris „Už tankios uždangos“.

„Lengvabūdės mirtyje“ pasakojama apie tai, kaip darydamas paslaugą draugui, Arčis Gudvinas aplanko vieną butą, iš kurio turėjo paimti svarbius dokumentus. Deja vietoje dokumentų jis randa merginos lavoną. Ilgai neužsibuvęs jis dingsta nepalikęs pirštų antspaudų. Atrodo viskas tuo ir turėtų baigtis, tik, deja, kitą dieną Gudvino draugas Oris Keteris apkaltinamas merginos nužudymu. Arčiui kartu su Niro Vulfu tenka gelbėti draugą nuo kalėjimo. „Lengvabūdės mirtis“ yra klasikinė Niro Vulfo istorija. Joje Fricas gamina valgį, Gudvinas laksto su klausymais, na o Vulfas duoda įsakymus. Vulfas niurna, nes eilinį kartą jam niekas nesumokės atlyginimo, tačiau dėl bendro draugo, nusprendžia padėti. Knygoje pasakojama šantažo istorija, kurią išaiškinti padės tik atkaklus darbas bei loginis ir dedukcinis mąstymas. Rekso Stauto knygos gan neblogos, nors man jos per daug viena į kitą panašios. Kadangi lietuvių kalba jų nėra daug, tai kaip ir netrukdo. Tačiau beveik 50 knygų tai tikrai neskaityčiau. „Lengvabūdės mirtis“ yra 42 serijos knyga apie seklį Niro Vulfą.

„Keršte – mano paties reikale“ pasakojama apie tai, kaip Maikas Hameris, privatus detektyvas, prabunda viešbučio kambaryje apsuptas policininkų. Šalimais ant grindų guli negyvas jo draugas Česteris Vileris, universalinės parduotuvės savininkas, su kuriuo jis susipažino prieš penkerius metus traukinyje. Jis guli negyvas, o rankoje laiko Hamerio ginklą. Policija nusprendžia, kad šis prisigėręs nusižudė, tačiau Hamerį šį versija netenkina, juolab, kad dėl to iš jo atimama privataus detektyvo licencija Niujorke. Visi įkalčiai rodo, kad tai žmogžudystė ir Maikas nusprendžia tai išsiaiškinti su ginklu ir licencija ar be jos. Kūrinys yra tipinė „Privačios akies“ istorija. Joje mes randame privatų detektyvą Maiką Hamerį. Šis yra tikras nemalonumų meistras, dažnai gauna į kaulus, kulkos zvimbia virš jo galvos, yra stikliuko mėgėjas ir dar mergišius. Savo darbe turi pagalbininkę Veldą, su kuria jį sieja ne tik darbiniai reikalai. Personažas sutinkamas dvidešimtyje kūrinių, „Kerštas – mano paties reikalas“ yra trečioji serijos knyga. Istorija kaip „kietam“ detektyvui pakankamai įdomi, susiskaitė įdomiausiai iš visų lyg šiol skaitytų Spileino kūrinių. Pastarųjų lietuvių kalba yra išties nemažai, na o patikti turėtų „kietojo“ detektyvo mėgėjams, taip pat pradedantiesiems detektyvinių romanų skaitytojams. Istorija, kaip ir pirmajame knygos kūrinyje sukasi apie šantažą. Pabaiga, tiksliau paskutinis sakinys, net labai netikėtas.

„Už tankios uždangos“ septynioliktoji serijos apie Donaldą Lemą ir Berta Kul knyga. Berta Kul yra detektyvinės agentūros galva, stora moteris, našlė, turinti apie 60 metų. Donaldas Lemas – jos protingas, jaunas ir energingas pavaldinys, atliekantis visą tiriamąjį darbą: apklausiantis žmones, renkantis įrodymus ir pan. Berta Kul tik išrašinėja jam čekius, retai padeda darbe, tačiau nepraleidžia progos pabambėti. Gardneris leido šiuo romanus po A. A. Fair pseudonimu, iš viso parašė 29 romanus. Kūrinyje „Už tankios uždangos“ rašoma apie tai, kaip Barklis Fišeris konferencijos metu per daug išgėrė. Kitą dieną jis prabunda svetimame viešbučio kambaryje su nepažįstama moterimi lovoje. Gal ir neblogas nuotykis tuo ir būtų pasibaigęs, jei kitą dieną jis nebūtų gavęs grasinančio raštelio iš nepažįstamojo. Fišeriui tenka kreiptis į detektyvus Berta Kul ir Donaldą Lemą pagalbos. Tiesa pasakius nedėjau daug vilčių į šį kūrinį. Jau esu skaitęs keletą Erlio Stenlio Gardnerio knygų iš Perio Meisono serijos ir jie man pasirodė net labai šiaip sau. Tačiau perskaitęs „Už tankios uždangos“, labai nustebau. Manau, kad čia geriausias knygos romanas. Veikėjai įdomūs, ryškūs, istorija intriguojanti. Man patiko Donaldo Lemo personažas, labai aktyvus, pozityvus veikėjas, daug dirba, moka makaronus ant ausų kabinti, turi loginį mąstymą. Bertai knygoje vietos mažai, ji man pasirodė karštakošė. Reikės ateityje labiau atkreipti dėmesį į šią veikėjų porelę.

„Kūnų mylėtojai“ ~ Mikis Spileinas

„Kūnų mylėtojai“ (Mikis Spileinas, 2000 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Išgirsti bet kokius riksmus Niujorke nėra kažkas labai keista ar ypatinga. Tačiau vidury nakties negyvenamų Niujorko kvartalų dykroje pasigirdęs kraują stingdantis mažo berniuko klyksmas nuskambėjo tikrai neįprastai. Iššokęs iš mašinos Maikas Hameris akimirksniu išvydo vaiko siaubo priežastį – rusvaplaukės moters lavoną, kurį kažkas, matyt, bus mėginęs paslėpti šiukšlių krūvoje...

Knygą sudaro romanas „Kūnų mylėtojai“ ir apysaka „Netikša Banermanas“.

Pirmiausia pakalbėjime apie trumpą apysaką „Netikša Banermanas“. Kūrinys kaip ir neblogas, tik pati įžanga pasirodė kažkokia nevykusi. Nuo pirmų puslapių neaiškų, kokių motyvų vedamas herojus imasi aiškintis dviejų tipų iš mafijos sindikato pasirodymą jo vaikystės namuose. Atomazga taip pat per greita ir ne per daug įdomi. Kalbant apie romaną „Kūnų mylėtojai“, tai romanas kaip romanas, nors man tie amerikietiški „kietuoliai“ sekliai nelabai praeina. Paragavus Raimondo Čandlerio veikėjo Filipo Marlou, visi kiti atrodo per daug jau nevykę. Istorija pasakoja apie kelių merginų mirtis. Visas jas sieja tik vienas dalykas – verslas modelių agentūroje. Kuo toliau tiriama, tuo byla tampa neaiškesnė, į akiratį išlenda įvairūs žymūs žmonės, narkotikai ir t. t. Knygos pagrindinis veikėjas Maikas Hameris, tipiškas „kietuolis“. Jis nešiojasi 45 kalibro pistoletą, geria viskį, turi gražią sekretorę ir meilužio etiketę. Jis dirba gatvėse, kur gauti kulką yra taip pat lengva, kaip „išsinuomoti“ prostitutę. Jis bebaimis ir veikia vedamas tik savo nuojautomis ir instinktais. „Kieto“ detektyvo mėgėjams turėtų patikti Mikio Spileino knygos. Aš visgi nusivylęs per daug jau monotoniškais ir vienas į kitą panašiais jo kūriniais. Labiausiai nervina panašaus turinio knygose tai, kad viskas klostosi, kaip pagal filmo scenarijų. Herojai lengvai įveikia kliūtis, lyg šių nė nebūtų. Va po ranka išklibusios grotos, ar vėjas iš palankios pusės. Net truputį juokinga darosi. Va Marlou nors „kietuolis“, bet dažnai gauna į marmūzę. Jei ne „Detektyvo meistrų“ serija, tai net nebūčiau skaitęs šios knygos. Į lietuvių kalba yra išversta nemažai šio rašytojo kūrinių, tad mėgėjams yra kuo džiaugtis.

„Teismas – tai aš“ ~ Mickey Spillane

„Teismas – tai aš“ (Mickey Spillane, 2001 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Mikis Spileinas savo „kietame“ detektyve mums pristato privatų detektyvą Maiką Hamerį. Draugas, Džekas Viliamsas, kuris kažkada kare paaukojo savo ranką kad išgelbėtų Maiką, randamas negyvas savo bute. Jis nušautas iš 45 kalibro pistoleto. Maikas siekia keršto. Jis yra detektyvas ir turi teisę nešiotis ginklą. Jis pažada, kad suras žudiką anksčiau nei policija ir įvykdys savo teisingumą. Tokį, kokį supranta tik šis sumautas miestas. Belieka tik laukti...

Na jei Jums patinka nesiskutę, pagėrę kieti vyrukai, kurie mala visiems marmūzes, pigios merginos kurios puola šiam į glėbį be jokių „labas“ ar „kaip einas?“. Jei Jums patinka 45 kalibro pistoleto skleidžiamas garsas, tai Jūs pataikė ten kur reikia. Man irgi patinka visa tai, bet man nepatiko ši knyga. Per daug jau ji „nušlifuota“ ir paruošta masinei produkcijai. Kiek teko skaityti „kietus“ detektyvus, tai mano nuomone, vienintelis vertas dėmesio rašytojas buvo Raimondas Čandleris. Sorry, bet tokia karti tiesa. Knyga nėra prasta, bet ji visiškai neišsiskiria iš analoginių Dešilo Hemeto ar Džeko Higinso kūrinių. Vienas kietuolis, keletas blogiukų, krūva pistoletų, bei kelios patrauklios pupytės. Rašymo stilius nieko neišsiskiriantis, istorija taip pat nėra originali. Skaitosi gan lengvai ir greitai, bet su šiokia tokia apatija. Vietomis net mintys nukrypdavo į šalį ir tekdavo kokį puslapį perskaityt iš naujo. Kartais tas „kietas“ nebūna jau toks „kietas“. Kaip bebutų, noriu dar pacituoti vieną verstinę eilutę, kuri gerai apibūdina Maiką Hamerį: „Jis nežino iš kur atkeliavo. Jis nelanko terapijos. Jis negroja džiazo savo apartamentuose, neturi paveikslu ar indų bute ir juo labiau neklauso Roberto Frosto ir Majos Angelou poemų. Jis daug geria. Dažnai bendrauja su farais ir seksualiom pupytėm bei savo sekretore. Jis Maikas Hameris. Kietas vyrukas.“.

„Ginklų diena“ ~ Mikis Spileinas

„Ginklų diena“ (Mikis Spileinas, 1999 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Specialusis agentas Taigeris Menas su ypatinga misija atvykęs į JTO, netikėtai susitinka vokiečių šnipę Rondiną Lund. Karo metais juos siejo meilė, kol Rondina „padovanojo „ Taigeriui dvi kulkas į krūtinę. Dabartinė Rondina Lund – ne mažiau patraukli ir pavojinga...

Knygą sudaro apsakymai: „Ginklų diena“ ir Kruvinoji aušra“.

Pigus, banalus, „holivudiškas“ niekutis, kur herojus neprašauna pro šalį, kur mašinos sprogsta atsitrenkusios į stulpą, kur rašikliai su sprogmenimis, kur moterys „karštos“, o priešai iš pykčio baigia nusigraužt nagus. Primena jau skaitytas D. Hemeto „Maltos sakalas“ ir Dž. Higinso „Vienatvės žemė“. Anų apžvalgos tikrai tiktų šiai knygai ir atvirkščiai. Skaityti buvo kančia. Laimei greitai įveikiau.