„Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ ~ Erlis Stenlis Gardneris

„Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ (Erlis Stenlis Gardneris, 1991 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Apsakymas buvo spausdinamas „Rankas aukštyn“ Nr. 1(5) 1991 m.

Žymus amerikiečių detektyvinių romanų, apysakų bei apsakymų meistras Erlis Stenlis Gardneris (1889-1970) savo literatūrinę veiklą pradėjo 1923 metais. Jam, kaip ir D. Hametui, nereikėjo išgalvoti painių siužetų, drąsių herojų žygdarbių, kurie vienaip ar kitaip sudomintų skaitytoją... Jam, kaip teisininkui, su nusikaltėlių pasauliu tekdavo susidurti kasdien. Savo pirmiesiems apsakymų siužetams jis medžiagą sėmė iš savo – advokato – patirties. Gardnerio kūriniuose vaizdžiai atsiskleidžia Amerikos didmiesčių gyvenimas – ne tik turtingas, puošnus, visko pertekęs, bei ir šių didmiesčių dugnas, su vien jam težinomu margu nusikaltėlių pasauliu... Pirmoji šio įdomaus ir talentingo rašytojo apysaka „Aksominių nagelių byla“ (beje, žinoma ir lietuvių skaitytojams) pasirodė 1933 metais. Ji iškart susilaukė plataus pripažinimo. Per ketvirtį amžiaus E. Gardneris parašė 88 knygas, kurios dabar žinomos visame pasaulyje, leidžiamos milijoniniais tiražais. Gardnerio kūrinius galime drąsiai statyti į vieną eilę su D. Hameto, R. Čandierio, R. Stauto, R. Makdonaldo, V. Folknerio ir kitų plačiai pripažintų detektyvo meistrų kūryba. Jie jau seniai tapo klasika!

Lietuvių skaitytojas su Gardnerio kūryba pirmąkart susipažino 1973 metais „Drąsiųjų kelių“ serijoje išleidus jo romaną „Prokuroras brėžia apskritimą“. Tačiau tai, kas lig šiol paskelbta lietuviškai, yra tik maža jo kūrybinio palikimo dalis. „Peris Meisonas ir piktas liudytojas“ – vienas iš rašytojo trumpų apsakymų. Jame pasakojama apie tai, kaip vieną rytą visus Džebsono gatvės gyventojus pažadino klaikus, galingas kauksmas, sklidęs nuo Prekybos kompanijos būstinės. Pasirodo kažkas ištuštino kompanijos seifą, pasisavinęs darbuotojų mėnesio atlyginimus. Na o teisininkas Peris Meisonas įsivėlė į šį nutikimo tada, kai važiavo pro šalį pažvejoti, o spauda pasigrobė idėją, kad ji ketina ginti nusikaltėlius teisme. Netrukus sugaunamas ir pirmasis vagis, tad Periui nelieka nieko kita, kaip tik jam atstovauti. Galiausiai Meisonas ne tik išteisina vagį, bet ir suranda tikrąjį nusikaltėlį. Na o apsakymo moralas būtų tas, kad kartais verta patikėti žmogumi, nei jei jis praeityje yra padaręs klaidą ar nusikalto.

Išties neblogas, trumpas apsakymas, kuris visai kaip ir trumpi rašytojos Agatos Kristi ar Artūro Konano Doilio kūriniai buvo įdomus, vien dėl savo apimties. Mano anksčiau skaityti Gardnerio romanai manęs nesužavėjo vien dėl jų skurdžios, nedetalios ir labai lakoniškos kalbos, kuri labiau tiko apsakymams, bet ne rimties romanams. Na o visas tas glaustumas trumpame apsakyme tiko, kaip niekur kitur. Iš tikrųjų senieji detektyviniai kūriniai manęs jau taip nebežavi kaip anksčiau, galbūt, labiausiai dėl to psichologinio aspekto nebuvimo. Va tik Arseno Liupeno istorijos manęs dar nenuvylė, labiausiai dėl meilės, lobių ir didelio priešininko temų. Kam gali nepatikti šie trys dalykai, ypač kai jie sutalpinti į vieną knygą.

„Lengvabūdės mirtis“ ~ Reksas Stautas

„Lengvabūdės mirtis“ (Reksas Stautas, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐3/5.

Reksas Stautas, Mikis Spileinas, Erlis Stenlis Gardneris – garsūs ir populiarūs Amerikos detektyvo meistrai. Jų romanai, išversti į daugeli pasaulio kalbų, išėję milijoniniais tiražais, dabar siūlomi ir Lietuvos skaitytojui. Policija bejėgė ir net komiška, tik naujų laikų Šerlokai Holmsai sugeba priremti nusikaltėlius prie sienos. Asmeninė iniciatyva, žaibiški, rizikingi sprendimai, kovos azartas, dvasinė ir fizinė ištvermė – pagrindinis jų ginklas.

Knygoje taip pat spausdinama: Mikis Spileinas „Kerštas – mano paties reikalas“, Erlis Stenlis Gardneris „Už tankios uždangos“.

„Lengvabūdės mirtyje“ pasakojama apie tai, kaip darydamas paslaugą draugui, Arčis Gudvinas aplanko vieną butą, iš kurio turėjo paimti svarbius dokumentus. Deja vietoje dokumentų jis randa merginos lavoną. Ilgai neužsibuvęs jis dingsta nepalikęs pirštų antspaudų. Atrodo viskas tuo ir turėtų baigtis, tik, deja, kitą dieną Gudvino draugas Oris Keteris apkaltinamas merginos nužudymu. Arčiui kartu su Niro Vulfu tenka gelbėti draugą nuo kalėjimo. „Lengvabūdės mirtis“ yra klasikinė Niro Vulfo istorija. Joje Fricas gamina valgį, Gudvinas laksto su klausymais, na o Vulfas duoda įsakymus. Vulfas niurna, nes eilinį kartą jam niekas nesumokės atlyginimo, tačiau dėl bendro draugo, nusprendžia padėti. Knygoje pasakojama šantažo istorija, kurią išaiškinti padės tik atkaklus darbas bei loginis ir dedukcinis mąstymas. Rekso Stauto knygos gan neblogos, nors man jos per daug viena į kitą panašios. Kadangi lietuvių kalba jų nėra daug, tai kaip ir netrukdo. Tačiau beveik 50 knygų tai tikrai neskaityčiau. „Lengvabūdės mirtis“ yra 42 serijos knyga apie seklį Niro Vulfą.

„Keršte – mano paties reikale“ pasakojama apie tai, kaip Maikas Hameris, privatus detektyvas, prabunda viešbučio kambaryje apsuptas policininkų. Šalimais ant grindų guli negyvas jo draugas Česteris Vileris, universalinės parduotuvės savininkas, su kuriuo jis susipažino prieš penkerius metus traukinyje. Jis guli negyvas, o rankoje laiko Hamerio ginklą. Policija nusprendžia, kad šis prisigėręs nusižudė, tačiau Hamerį šį versija netenkina, juolab, kad dėl to iš jo atimama privataus detektyvo licencija Niujorke. Visi įkalčiai rodo, kad tai žmogžudystė ir Maikas nusprendžia tai išsiaiškinti su ginklu ir licencija ar be jos. Kūrinys yra tipinė „Privačios akies“ istorija. Joje mes randame privatų detektyvą Maiką Hamerį. Šis yra tikras nemalonumų meistras, dažnai gauna į kaulus, kulkos zvimbia virš jo galvos, yra stikliuko mėgėjas ir dar mergišius. Savo darbe turi pagalbininkę Veldą, su kuria jį sieja ne tik darbiniai reikalai. Personažas sutinkamas dvidešimtyje kūrinių, „Kerštas – mano paties reikalas“ yra trečioji serijos knyga. Istorija kaip „kietam“ detektyvui pakankamai įdomi, susiskaitė įdomiausiai iš visų lyg šiol skaitytų Spileino kūrinių. Pastarųjų lietuvių kalba yra išties nemažai, na o patikti turėtų „kietojo“ detektyvo mėgėjams, taip pat pradedantiesiems detektyvinių romanų skaitytojams. Istorija, kaip ir pirmajame knygos kūrinyje sukasi apie šantažą. Pabaiga, tiksliau paskutinis sakinys, net labai netikėtas.

„Už tankios uždangos“ septynioliktoji serijos apie Donaldą Lemą ir Berta Kul knyga. Berta Kul yra detektyvinės agentūros galva, stora moteris, našlė, turinti apie 60 metų. Donaldas Lemas – jos protingas, jaunas ir energingas pavaldinys, atliekantis visą tiriamąjį darbą: apklausiantis žmones, renkantis įrodymus ir pan. Berta Kul tik išrašinėja jam čekius, retai padeda darbe, tačiau nepraleidžia progos pabambėti. Gardneris leido šiuo romanus po A. A. Fair pseudonimu, iš viso parašė 29 romanus. Kūrinyje „Už tankios uždangos“ rašoma apie tai, kaip Barklis Fišeris konferencijos metu per daug išgėrė. Kitą dieną jis prabunda svetimame viešbučio kambaryje su nepažįstama moterimi lovoje. Gal ir neblogas nuotykis tuo ir būtų pasibaigęs, jei kitą dieną jis nebūtų gavęs grasinančio raštelio iš nepažįstamojo. Fišeriui tenka kreiptis į detektyvus Berta Kul ir Donaldą Lemą pagalbos. Tiesa pasakius nedėjau daug vilčių į šį kūrinį. Jau esu skaitęs keletą Erlio Stenlio Gardnerio knygų iš Perio Meisono serijos ir jie man pasirodė net labai šiaip sau. Tačiau perskaitęs „Už tankios uždangos“, labai nustebau. Manau, kad čia geriausias knygos romanas. Veikėjai įdomūs, ryškūs, istorija intriguojanti. Man patiko Donaldo Lemo personažas, labai aktyvus, pozityvus veikėjas, daug dirba, moka makaronus ant ausų kabinti, turi loginį mąstymą. Bertai knygoje vietos mažai, ji man pasirodė karštakošė. Reikės ateityje labiau atkreipti dėmesį į šią veikėjų porelę.

„Išsigandusios mašininkės byla“ ~ Erle Stenley Gardner

„Išsigandusios mašininkės byla“ (Erle Stenley Gardner, 1994 m.). Knygos įvertinimas: ⭐2/5.

Šį kartą sumanusis advokatas Peri Meisonas tiria neįprastą kontrabandininko Manro Baksterio nužudymo bylą. Nors policija lavono ir nerado, bet jo bendrininkė Ivona Manko tvirtina, kad jis yra nužudytas, nes neatėjo į susitikimą sutartu laiku. Žmogžudyste apkaltinamas vienos kompanijos, prekiaujančios deimantais, darbuotojas Dueinas Džefersonas. Advokatas Peri Meisonas ir privatus seklys Polis Dreikas atkakliai ieško įrodymų, paneigiančių jo kaltę.

Nežinau kaip Jums, bet man Gardnerio Peri Meisono personažas niekaip nepraeina. Nu nuobodu nors tu ką. Labai paviršutiniškai parašyta, o ir pats personažas, advokatas, kad ir koks jis geras, visai netraukia. Pusė knygos pasakoja, kaip į Meisono kontorą įsiveržia kažkokia išsigandusi mašininkė, kuri vėliau pasirodo ten kažko prisidirbusi, o likusi knygos dalis paskirta teisminiam procesui, kuris, sakyčiau, nuobodokas, galų gale daug pakartoja, kas jau žinoma iš pirmosios knygos pusės. Patiko tik keli momentai, kaip Meisonas „suvysto“ liudytojų parodymus. Tikrai meistriškai padaryta, yra ko pasimokyti studijuojantiems teisę. Na o bendrai, tai perskaičiau dvi Gardnerio knygas, abi nepatiko, daugiau imti nežadu, nebent netyčiom kur voliojasi dar kokia neskaityta. Perskaityčiau tik kad perdėčiau į perskaitytų knygų lentyną. Tiesa, knygą gerai skaityti kelionėje ar kur darbe, kai nereikia per daug gilintis į turinį, o ir šiaip, kai norisi kažko tokio labai lengvo. Taip pat gal turėtų patikti jaunimui, nes knygą sudaro beveik vien dialogai, lengva skaityti.

„Persigandusių įpėdinių byla“ ~ Erle Stanley Gardner

„Persigandusių įpėdinių byla“ (Erle Stanley Gardner, 1993 m.). Knygos įvertinimas: ⭐1/5.

Loreta Trend ligoninėje dėl skrandžio problemų. Trend gyvena dideliame name su Loretos seserimi ir vyru, namu šeimininke, tarnaite, virėju, vairuotoju ir slaugytoja. Daktaras Altonas įspėja ligonę, kad virškinimo negalavimai gali pakenkti jos širdžiai.

Virginija Bakster atvyksta į oro uostą. Čia ją sulaiko policija, o bagažą patikrina. Randami paketėliai su narkotikais. Virginija pasijunta neteisingai apkaltinta ir skambina garsiam advokatui Periui Meisonui. Kaip pasirodo vėliau, tai tik bandymas sukompromituoti merginą. Bet tai dar ne viskas. Po kurio laiko į Virginija kreipiasi paslaptingas asmuo, ieškodamas senai prarasto testamento.

Netrukus viskas ima dar labiau painiotis. Loreta Trent žūva avarijoje, o mergina apkaltinama jos žmogžudyste. Į pagalbą vėl kviečiamas garsus seklys-advokatas Peris Meisonas. Tik jam pavyks išnarplioti šią sudėtingą istoriją ir rasti kaltus.

Labai paprastas, pigus detektyvinis romaniūkštis. Mėgėjam gal ir tinkantis, bet kitiems – labai abejoju. Viskas persmelkta nuoboduliu, nors kastuvu kabink. Knyga apie advokatą Perį Meisoną, tad čia labai daug veiksmo vyksta teisme. Knygos principas – kažkas įvyksta, o paskui tas įvykis dešimt kartų nagrinėjamas teisme ir už jo ribų. Jei išmestume visus nagrinėjimus, tai knyga būtų tik kokių dvidešimties lapų storio. Siužetas gan banalus ir keliantis žiovulį. Nerekomenduočiau net jei būtų likus tik viena knyga žemėje. Neteigiu, kad viso knygos apie Perį Meisoną pašvinkusios, bet ši, tikrai niekam tikus. Peržegnokit ir svieskit ko toliau. Labai gaila, kad tapau tuo atpirkimo ožiu, kuris turėjo ją perskaityti, vien tam, kad išgelbėtų kitus nuo šių kančių. Pagirdamas pasakysiu, kad G. Leru „Juodoji pilis“, buvo dar nepakenčiamesnė.